Nevilties aidai

(Išėjai ir palikai mano širdį sudegti,
Nesitikėjau, kad galiu taip lengvai tavęs netekti...)

Tanki migla užklojo tamsų, tuščią miestą,
O tikėjimas nauja diena beveik visai išblėso...

Slenka autostrados, keičias gatvės, mainosi žmonių veidai.
Skaudi tyla, ir tolumoj tik gaudžia nevilties aidai.

Nemaniau, kad taip lengvai įmanoma nutraukti ryšį,
kuris stipresnis, negu gali būti žmones siejantis ryšys.

Tų gilių minučių, žvilgsnių nekantrių,
neramaus laukimo - niekad nepamiršiu!
Skrosiu vandenis, į kalnus kopsiu,
šliaušiu akmenim - atrodo, nieks nesulaikys!

Rodos atsakymą surasiu ten - kur veda klykianti dvasia...
jau seniai nuskendus blankaus praeivio akyse.

Sustingę norai, karčios ašaros ir šaltos viltys...
Vis garsesnių ir garsesnių nevilties aidų jau niekas nenutildys!

Nebyliai išėjai, išsinešei tikėjimą,
Uždarei mane į ankštą nebūties kalėjimą.

Neliko nieko. Vien bekraštė praraja
Ir šaižūs nevilties aidai, kuriuos užgožia klykianti mana dvasia.