Prekybos centras švietė toli toli,
o mes
sėdėjom ant ledo
atsirėmę į berželius,
įmerkę šaukštelius į eketę
su citrina.
Džorderdžetina maišė cukrų,
skambėjo gražiai, kaip valgykloj.
Man labai patiko, mat aš pati dažniausiai gerdavau vandenį be cukraus.
O dabar dėl šalčio negalėjau ištraukti rankų
iš adidas kuprinės,
kur mano pirštukai lakstė
raktų pakabuko klavišais. Skambindami legendinį Spragduką.
Už poros metrų, atsukęs mums plačią savo nugarą
sėdi Lee
ir rašo mums žinutę.
Šalia plevena išdžiaustyti jo skalbiniai.
Plačiapetis Lee mėgo džiaustyti skalbinius,
kad pabrėžtų vėjo kryptį.
Mama jam sakydavo,
kad būtų kurkas paprasčiau užsiauginti ilgus plaukus,
kurie plaikstytųsi vėjo kryptimi.
Bet Lee buvo nenuorama ir elgėsi savaip.
Lee buvo sambos šokėjas
ir jo skalbiniai atrodydavo nuotaikingai.
Beje, triusikų jis nedžiaustydavo .
'- Paprasčiausiai iš jų jokios naudos, - sakydavo Lee'
Dar Lee sakydavo: „- Aš neparduodu- aš džiovinu. „
ir: „ - Čia ne turgus“.
Pirmąją frazę Lee buvo sugalvojęs pats,
o antrąją,
išmoko mokykloj.
Abi frazes jis velniškai mėgo ir vadino jas Pasaka.
O jo žinutė buvo tokia:
Neringa, pasakyk Džorderdžetinai, kad taip netriukšmautų. Trečiam aukšte girdisi. Matau, kaip žvejai subruzdo, jie pyksta, mat ji baido jų auksines lydekas.: }☼
Tolumoje
tikrai matėsi daug mažų figūrėlių
ir daug judančių
žiebtuvėlių.
Žvejai nerimavo
kinkos drebėjo.
Nei vienas nenorėjo pasirodyti namuose
be auksinės lydekos.
Rubertas kiek persistengė ir į eketę bandė įkišti
cielą keptą vištą
prisivilioti lydekai.
„- Turbūt prisiskaitei moteriškų žurnalų“, - šaipėsi iš jo kolegos.
O Roderikas tik sėdėdavo su šilta striuke, paprastas toks,
po gaivios salotos lapu, rasa dar nenudžiuvus
ir plačiai šypsojosi galvodamas,
kad kadanors jiems atkeršys.
„- Turiu juodą mintį“, - gudravo pats sau.
- Gal ištikrūjų nustok maišyt, Džorderdžetina,
man kurkas labiau patiktų jei žvejai nustotų bruzdėję,
ir jų žiebtuvėliai baigtų judėję,
O tada
iš ekečių
lyg fejerverkai
iššoktų auksinės lydekos.
- Oi... Kaip aš nemėgstu šitų pasakų
šitų super efektų.
- Ne ne ne, čia rimtai.
Kiekviena eketė turi savo atskirą mažą trampliną,
ant kurio iššoka lydeka, o tuo tarpu,
kol jinai būna ore,
žvejys jau spėja eketę uždengti RIMI maišeliu
ir auksinė lydeka smagiai ant jo šlumšteli.
Išties gražus vaizdas. Labai kalėdinis.
- Aš iš principo nenustosiu.
Pažiūrėk į tuos žvejus:
Džinsai, džinsofkė ir cigaretės.
Pažiūrėk!
Jie atsineša ant ledo aksomines pagalvėles
ir sėdi ant jų, kaip sultonai.
Be to jie taip kosti, kad patys baido žuvis.
Lee vienoj rankoj laikė lygintuvą
ir lygino ledą, kad geriau slystų,
o kita rašė žinutę:
„ Nėra vėjo. Bandysiu pačiuožinėt: „ (“
O jo plati nugara lingavo lyg per Sambos konkursą.
- Vyrai dabar atrodo ištroškę prabangos.
Aš irgi ne kartą mačiau,
kaip jie nešiojasi mieste tas aksomines pagalvėles
ir įlipę į metro pasideda jas po užpakaliu,
ir sėdi visi
žaliom maikėm su mėlynu dryžiu ties krūtine.
- Lee parašė. Kaip jis čiuožinės kai taip kosti?..
- Aš irgi kosčiu.
Žinai, man patinka Lee,
nes visi vyrai dabar atrodo ištroškę prabangos,
o jis toks paprastas.