Antuanas(ByWhiteBrother)

Antuanas sėdejo ant rudeniniais lapais apkritusio suolelio. Aplink šurmuliavo žmonės. Vieni skubėjo, kiti galbūt bandė pavaizduoti skubančius. Antuanui šiandien šventė. Po 6 dienų, 5 valandų ir 23 minučių, pasirodė saulė. Taip, jis vienas iš tų. Jis laiką skaičiavo ne nuo vieno konktrakto iki kito, o nuo vieno saulės šypsnio iki kito. Tai keistas sutvėrimas- Antuanas. Sėdi, mąsto ir nesuprasi ką. Nežinai kas jam šaus į galvą. Gal šiandien Sinofijaus aikštėjė lesins balandžius, o gal kaip vakar, lips į Luiso kalną ir sėdės iki įsižiebs gatvės žibintai. Antunas nekenčia, kai žmonės pykstasi. Jo manymu tai „ tuščias laiko švaistymas. Geriau jau suvalgyt bananinių ledų porciją“. Jis gan linksmas žmogus. Na, tokia jo specialybė- aktorius. Visiems atrodo, kad aktoriai linksmi žmonės. Ir Antuanas jiems atrodo linksmas. Matyt, dėl to, kad Antunas visada vaidina kvailelius, juokdarius ar šiaip kokius linksmus tipelius. Bet Antuanas nė iš tolo neatrodo linksmas. Sėdi rankoje suspadęs bandelę. Kitoje rankoje, kaip koks kardas, pieno butelis. Net ir skubantieji atkreipia dėmesį į „ūsuotą“ vyrą. Antunas neturi ūsų, bet pienas turi ypatybę kauptis ant viršutinės jo lūpos. Ištuštinęs butelį jis išsitraukia mėtines nosinaites. Pridėjęs prie nosies įkvėpia ir prisimena vaikystę. Pamena, kaip gerdavo pas močiutę skanią mėtinę arbatą. Pienas į servetėlę susigeria kaip vanduo į išdžiūvusią žemę. Jau vidurdienis. Tačiau Antuanas niekur neina. Jam šiandien dviguba šventė. Nėra spektaklių. Aktoriaus darbas niekada nebuvo jo pašaukimas. Bet jis nėra blogas vaidintojas. Kartą režisierius net pasakė: „Antuanai, tu šio teatro žvaigždė. Bet būk geras, nedegink kitų savo karščiu“. Vyras nusišypsojo. Jam patiko, kai jį girdavo. Net kai pagirimą girdėdavo galvoje. Saulė tik ką pasislėpė po debesiu. Antuanas išsitraukė storą blonknotą, su paties išraitytu užrašu „Mano Saulė“. Viduje mirgėjo tūkstančiai skaičiukų. Dabar ten atsigule dar keletas: 2009-11-08 (7), 12: 09. Niekas nežinojo kaip jis spėja sužiūrėti saulę, bet niekam ir nebuvo įdomu. Kalbant apie Antuano aprangą, negalima pasakyti nieko ypatingo. Gal tik tai, kad jis visas juodas. Kaip varnas. Tik jo plaukai gan šviesūs. Vienintelė šviesi jo išvaizdos detalė. Tačiau jam netrūksta žavesio. Apie meilę kalbėti nereikia. Juk tai asmeninis dalykas. O Antuanas nėra žmogus megstantis, kad kapstytusi po jo vidų. Jis visada sako: “Aš ne saldainių maišelis, kuriame vaikas gali ieškoti mėgstamos karamėlės“. Oras ėmė vėsti. Kilo vėjas.
Antuanas užsideda savo juodo palto gobtuvą. Pasiima mylimiausią juodą kuprinę. Susikišęs grublėtas rankas į kišenes pajuda link Luiso kalno. Ten veda siauras takelis, menantis senus laikus. Ten dar jo senelis mažas lakstė. O dabar žingsniuoja jis: 26 metų vyras, nelabai džiugiai nusiteikęs gyvenimo atžvilgiu, bet įsimylėjęs iki ausų. Kaskart lipdamas į kalną jis skaičiuoja laiptelius. Jis visada tikisi, kad gal koks vienas dings. Bet visada tiek pat: 933. Vaiksytėje  su draugais čia žaisdavo. Įsivaizduodavo, esą jie garsūs alpinistai ir lipa ne į Luiso, o į Everesto viršūnę. Lipdavo ne laiptais, o kita kalno puse. Nors kalnas tik 100m aukšio, bet ten pasiekia net 45 laipsnių posvyrį.  Antuanui niekad nesisekdavo. O gal jam baisu būdavo. Užlipdavo iki pusės, atsisėsdavo ant akmens ir žiūrėdavo į priešais tekančią upę. Antuanas iki šiol nesuprantą kaip jam tą kartą pavyko. Tą dieną draugai jam šaukė kaip niekad: „Antuanai, baili tu! Čia ir ožka sugebėtų užlipt. O tu dar vyru vadinies! “ Tikriausiai tai palietė jo vyriškumą. Bet po to  karto jis ten nelipo. Užteko ir vieno karto, kai užsikorė ten dėl savo ambicijų. Nebenorėjo po to jis alpinistu būt. Bet va, dabar lipa vyras kalnu, bet jau laiptais. Skaičiuoja garsiai. Laiptelius. Jis ne alpinistas, ir nėra jis kvailas. Įsivaizduoja Antunas, kad laiptai tai jo gyvenimas. Suskaičiuos visus ir bus kalno viršūnėj. Ten nebebus šalta. Tik jis ir ji. Bet vėjas išblaškę vyro mintis. Sėdės jis šiandien čia, kaip vakar... Iki žibintai įsižiebs. Rytoj keliaus pas ją. Anksti jis eis miegot, nes kelionė bus tikrai ilga. Bet geriau dabar apie nieką jam negalvot.. Sėdėt kaip varnai ir tolyn žiūrėt.