ar

Ar tau svarbu žinot, jog esi vienintelė?
Rytais apie tave galvoju
taip, kaip ir kiti, kuriems tu tiek daug.
Kaip ir jie – apkabinu, glaudžiuos, žiūriu
tau į nugarą.
Vis dažniau ir dažniau.
Neprisimenu ką tau sakiau tada, kai atmintys įsisiautėjo.
Bet dar tau kartosiu - kaip gera
glostyti tavąjį rūbą. Akimis.
Jie, tavo nėrinių laivai,
apiplaukė glostymų žemę,
joj atradau. Drugelius?... Architektūrą?...
Atradau rūšį to, kas neturi rūšies. Radau ilgesį.
Įsivaizduoju kaip mokau tave rūkyt cigaretę, tau sekas ne ypač...
Mokau žuvaut, sekas žymiai geriau,
mokau groti gamas mūsų kūnų vargonais,
prašau tai, kas svarbu, išmest už muzikos borto.
Bus tylu ir tai leis būt giliais. Tai tik noras,
jis vaikščioja parke, jis dirba valytoju, plauna
vitrinas, už kurių manekenai sužvarbo mumis.