Santo domingo de la calzada

Kaip gerai man
pažystamos
kalnų viršūnės.
Ir kokios gražios
jos ir taip kas kart
toli kaip,
paskendusios svajonės
ir jas pamiršusios
mano abejonės,
išbąlusios nuo saulės
akys...
Bet aš buvau ten
ir spardžiau debesis
kaip stiklo vatą,
bridau per kalnų
upės vandenį
šaltą kaip ledas.
Nesijaučiau aš
niekad pasiklydęs,
mane vis vedė
žvėrių išmintas takas.
O štai piemuo
nustebęs klausia
Ariba?
Si senjor
sakau ir į
viršūnę žvelgdamas
einu jau kojas
vos pavilkdamas.
Aš nustembu kad,
vėl jėgų savį
randu.
Po vieno kalno
kitas vėl ir vėl...
.. matyt jau
nebespėsiu aš
sugrįžt namo.