Badas

Kažkada vykęs eilinis pokalbis, tarp manęs ir tėčio, išprovokuotas skirtingų mūsų požiūrių į medžioklę, peraugo į aršią diskusiją. Jis man teigė:
- Nebūk kaip mažas vaikas, kuris vadovaujasi jausmais. Reikia mąstyti realiai!
- Būtent taip ir darau! Mąstau realiai, tik labai gaila, kad nesuprantu tokio jūsų požiūrio į gyvastį... – jau beveik rėkiau, mosčiojau rankomis ir tramdžiau ašaras.
- Juk tai natūralus procesas, – pamatęs mano reakciją gimdytojas ėmė kalbėti kur kas maloniau, stengdamasis gelbėti situaciją. – Jei mes jų nešaudysim, tai gyvūnai pradės dvėsti iš bado. Ar tada jų nebus gaila?
- Koks dar BADAS? Jeigu jau taip, tai kodėl truputį „neprašaudžius“ Indijos, Kinijos ar Afrikos gyventojų, tada likusieji irgi turėtų ką valgyti, va ir sumažėtų mirtingumas! – visiškai netekus kantrybės iškošiau pro sukąstus dantis.
Šie žodžiai privertė pakraupti ne tik tėtę, bet ir mane pačią.. Ką, po velnių, dabar aš čia kalbu? Koks dar žmonių „praretinimas“? Aš ne Hitleris ar dar koks individas, nežinantis, kaip parodyti savo galybę. Ir koks dar badas? Badas.. „Badas! “.. Staiga, kaip feniksas iš pelenų, iškyla Knut Hamsun romano herojaus veidas: sulysęs, išsišovusiais skruostikauliais, įdubusiomis akimis ir nuo nuolatinio šalčio jutimo, kurį išprovokuoja alkis, pamėlusiomis lūpomis.
O kas yra badas? Man, žmogui, kuris ilgiausiai be kąsnio burnoje yra išbuvęs apie dvidešimt keturias valandas, sunku jį apibūdinti. Tačiau labai nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi, kadangi tai, ką patyrė pagrindinis herojus, toli gražu nėra nei malonumas, nei džiaugsmas. Išties šiam žmogui jaučiu begalinę pagarbą dėl nuolatinės kovos, dėl sugebėjimo palūžus vėl stotis ir eiti, dėl psichologinio tvirtumo, kuris jį kartais apleisdavo, tačiau po kurio laiko sveikas protas visada paimdavo viršų.
Užsigalvojus pamiršau, kad esu ne viena, į mane vis dar pasibaisėjęs žiūrėjo tėtė, kurio atkaręs žandikaulis šaukte šaukė nepritarimą ką tik pateiktam pasiūlymui. Kadangi mano mintys buvo nuklydusios į Chirstianiją, o ir diskutuoti nebebuvau nusiteikus, pakilau ir išėjau, leisdama save užvaldyti vaizdiniams, kurie knygoje buvo ypač ryškūs. Tikriausiai kiekvienas skaitantis žmogus pastebėjo, kad knygos turi ypatingą talentą: jos priverčia įsidėmėti kažkokią citatą, kuri ima suktis galvoje, vos tik užsiminus apie kūrinį.
Iš Knut Hamsun romano „Badas“ citata - tai ne nuvalkiotas meilės prisipažinimas: „Suradau tamsią vietelę, kur nesimatė nei vieno žmogaus, užsiguliau už kampo, išsiėmiau kaulą ir pradėjau graužti. Jokio skonio nejaučiau, bet jautėsi šviežio kraujo kvapas ir nuo to ėmiau vemti. “ Tai žodžiai, kurie sukosi mano galvoje, o vaizdus puikiai paryškino vakarykštė medžioklė, negyvas šernas ir šviežios mėsos dvokas, užvaldęs virtuvę. Vien mėsos vaizdas privertė mane užsidengti burną delnu ir eiti kuo toliau, kad tik nereikėtų viso to matyti, o ką jau kalbėti apie valgymą žalios mėsos, kuri savo šviežumu dar pulsuoja gyvybę. Na, jau ačiū, aš gal geriau jos nevalgysiu, taip sakant, vieną dieną pabadausiu. O gal po vieno mėnesio nuolatinio alkio jautimo imčiau graužti kaulą gerokai įnirtingiau negu badmirys knygoje? Žmogaus poelgiai tokiose situacijose ne visada racionalūs ir protu suvokiami. Juk tada egzistuotų vienintelė mintis, kad reikia kažkaip išgyventi, rasti būdų, kaip pratęsti savo būtį Žemėje...
Ir vėl mano mintis nutraukia kažkas kitas – dabar jau šuo, kuris aplinkui šokinėja ir džiūgauja kaip vaikas. Tas mažas rudas padaras priverčia prisiminti vieną posakį: „Gerumas – tai nenumesti šuniui kaulo, o juo pasidalinti. “ Ar galima teigti, kad šios sentencijos autorius taip pat kentė badą ir alkį, ar tiesiog jis moka įsijausti? Į šitą klausimą atsakymo neturiu, o ir jį sužinoti nelabai noriu. Mūsų visuomenė yra be galo egoistiška, tad, kol turime ką valgyti, kitų problemos mus mažai domina.