Slaptoji būsena

Kas mus verčia suklupti, po to pakilti vėl, kad galėtumėm įveikti tą kelio atkarpą, kuri yra skirta. Kodėl dejuojame, kai galim nedejuoti, neverkšlenti ir nelieti mus užplūdusio pykčio. Kas suteikia galios peržvelgti savo blogybes, kad galėtų gimti dorybė - vienintelė mūsų gyvenime. Kad ir kaip vengtume, neigtume ir prieštarautume, to negalime užprotestuoti. Kalbant apie save, nelieciant vysų likusių, regiu pasaulį - kuriame aš tarsi lašas nukritęs ant dulkėto kelio; lyg ašara, ant skruosto raukslėto ir suglebusio. Aš noriu pakilti į mėlyna dangų, kaip pienės pūkas. Pleventi ore, tarsi paukščio plunksna, ir kaip vėjas šnarėti medžių šakose. Aš noriu tapti tyla, ramybe ir bekraštėje jūroje plūduriuoti lyg medzio skiedra. Bet kartais, noriu tapti pašėlusia audra- niokoti ir griauti, kankinti ir bausti. Bet dar labiau noriu, tapti ATMINTIM. Išlikt per amžius, per laiko tarpus .... noriu būti viskuo ir visame; paklydusiame sapne, veiksme, minčių klajonese ir dar - išlikti savimi. Atrodo taip gražu ir miela, bet kodėl manoji siela nedžiugauja. Ko liudi? Gal tai ką aš jaučiu netikra, ir ar gali būti tikra jeij nejauciu savęs buvimo. Klajoju mintimis šen bei ten, vis stengiuosi įžvelgti prasmę savo EGZISTAVIMO . Tarsi skersinis, besisukantis gyvenimas, kurį įtakoja mano veikimas, jau nebegali peršokti ribą skiriančią nuo mąstymo ir atodūsio. Aš pilnai suvokiu šį bloguma, tačiau nebepajėgiu įveikti to kas čepsi, siurbia ir kramsnoja. Tai pats GYVENIMAS. Kiek suteikta jam didingumo .....  klaiku. Koks būtų jis- jei nebūtų manęs? Kas būčiau aš be jo? Kaip jaustis, kuomet staiga tau pristinga oro ir norisi numesti tai ka tik pradėjai. Sugriebt save ir nešti nešti per laiką, per akimirksnio blyksnį, per atokvepio mažutę dalelytę ir tuomet susmukti iš nuovargio. Pakilt atrodo nebėra visai jėgų. Klyki ketindamas nuplėšti nuo savęs apdarą, kuris lyg skydas saugo nuo viso kas galėtų pakenkti. Ir vėl apgaulė, ir vėl savęs įtikinėjimas. Tarsi sena subraižyta plokstelė, užstringanti ir grojanti be perstojimo vieną ir tą pačą melodiją. Kartais migdau save - akis užmerkiu, įkvepiu giliai giliai. Jaučiu kiekvieną naujo oro gurkšnio įsiskverbimą į save. Lengvumo pojūtis, ir kūnas lyg banga lengvai pakyla, nusileidžia ir vėl pakyla. Jaučiu tai vidum, tas pojūtis toksai aštrus kad verčia širdį suspurdėti. Ir akys - jos bėginėja tarsi gyvsidabrio rutuliai. Aš stengiuosi jas suvaldyti,      bet mano pastangos per niek. Jos ima pašėlusiai sukiotis, raivytis lyg ketindamos iššokt laukan iš akiduobių. Tada aš atsimerkiu... aplink keista tuštuma. Ir staiga imu regėti ryškėjantį spalvos budimą- ji pučiasi ir tvinksi, sklaidosi ir vėl subėga visumon. Blykst, išnyksta. Po to tarsi iš niekur atsiranda tokia silpnutė, blyški. Palaipsniui ji ryškėja, pasiekusi tam tikra dydį ir vėl išnyksta. Daugybę kartų verčiau save tai stebėti iki tam tikros ribos, už kurios jau nebevaldydavau savęs. Atrodo išnykdavo viskas. Ligdavo tik spalvos, kurios taip švelniai rydavo viena kitą. Tai būdavo keistas pojūtis - tarsi lengvas apsvaigimas, samonės skriejimas į aukštumas ir suvokimas šių  pojūčių prasmės. Visą kas gimsta mumyse prasideda nuo sumanytų idėjų, kurios įgauna forma valios pastangomis, pasireikšdamos fiziniame pasaulyje.