Klaida

Meditacija tęsėsi illgus dvidešimt metų.
Užsimerkusios akys seniausiai apako.
Man vis dar atrodė – tavo ranką laikau
Stipriai suspaudęs, kad būtum arčiau ir arčiau.

Į spengiančią tylą, į gimstančią tuštumą vardą tariau,
Bet tik aidas apgaulės sugrįždavo, ir kaskart  vis rečiau.
O kai melo neliko, ir mirusią meilę širdy pajutau,
Prisiminiau, kaip greitai be gailesčio ją nužudžiau.

Dabar mano kruvinos pėdos trypia žemės sapnus visus,
Balsas be garso ir beveik be vilties šaukia: „Kur tu!? “.
Aš žinau – tave rasiu, bet tik kūnu, be proto.
Nors tau jau manęs nereikės, tokio skausme išsvajoto.

Pakelsi mane ant rankų, neši, glostysi dvasią beprasmę,
Paguldysi į kapą ir po žvaigždėtu dangum užkasi.