atgal

už bangų šoko kriauklėj įaudrintas  mūsų  siužetas,
išvingiuojantis kopų  paviršiuje kodo  brūkšnius
neįmatomai dailiai ant tolstančio  priekrančio  kieto
tarsi  kaltas jis  būtų  už ten nebebūsiančius  mus,
už vibruojančią  tylą, už mirtiną norą gyventi
ir mažiukus troškimus į milžinus tapt panašiems,
už nenuolankią tautą, kur šaukianti: „dantį už dantį“
gina savo orumą, bet nieko neduoda kitiems.
kai  prakalbinsiu  gyvį, tūnojantį  kriauklės sienelėj
ir pravirkdysiu  smėlį, sugėrusį  kraujo lašus -
užniūniuosiu bemigdant bangas ir  atminusi vėlei
mūsų magišką frazę: „ tokių niekada nebebus. “