...Pienė ...Ramunė...

Gaudrė - šiame kūrinyje ją minėsiu kaip \"AŠ\". Ji - mergina trokštanti suprasti pasaulį.
Robertas - romantikas, širdyje mylintis žvaigždes.

Žvaigždės. Naktis. Pilnatis. Robertas sėdi ant šaltos žemės ir žiūri į beprasmę tamsą. Nieko negalvoja, tiesiog žiūri. Bet po kelių minučių jis sau tyliai sako:
ROBERTAS: Gyventi, mirti, gyventi, mirti.
Tuomet pastebėjau, kad jis rankose laiko ramunę. Taip. Paprasta gelytė, kuri gali nulemti jo gyvenimą :| ...
AŠ: Neverta.
Robertas atsisuka į mane ir jo akys prisirenka ašarų.
ROBERTAS: Tai tau neverta manęs sustabdyti.. Tai mano gyvenimas, o tu manęs nepažįsti.
AŠ: Pažįstu tavo norą mirti... Tikrai neverta... Tu išnyksi, pražusi... nebeegzistuosi...
Mano balsas pradėjo virpėti, nors pati nesupratau kodėl.
AŠ: ...Nebejausi, nebemylėsi...
ROBERTAS: Aš to ir noriu.
AŠ: Tu to nenori... Gyvenimas to nenori.
ROBERTAS: Gyvenimas per daug nori iš manęs. Aš negaliu jo įveikti..
AŠ: Tu depresuoji. Gyvenimas gražus, tiesiog tu to nenori suprasti...
ROBERTAS: Man iki gyvo kaulo užkniso gyventi. Tu nesupranti. Aš noriu išnykti... Noriu nieko nebejausti... Nenoriu tikėti tavim...
AŠ: Netikėk manim, bet patikėk žvaigždėmis... Pažiūrėk kokios jos nuostabios... Jos šviečia tau... Jei tu mirsi - niekada nebepamatysi šio vaizdo... NIEKADA...
Mano akys taip pat prisirinko ašarų. Nenorėjau jam to pasakyti. Nenorėjau mirti, nes norėjau kiekvieną vakarą stebėti žvaigždes. Tai buvo mano vienintelis išsigelbėjimas iš realybės..
ROBERTAS: Nu ir kas, kad jų nematysiu... Aš mirsiu ir galbūt patekęs į pragarą stebėsiu žvaigždes... Mano vieta ne žemėje... Aš čia nė velnio nepritampu...
AŠ: Niekada nebusi toks kaip kiti... Nebūsi garbės trokštantis, tikintis, kad kažkada laimėsi aukso puodą... Nes tu esi kitoks. Mes esame kitokie.
ROBERTAS: ...Nenervink manęs... Nežinioj mano vieta.. Aš pritapsiu tik tada kai manęs šiam pasauly nebebus. Prašau, neatkalbinėk manęs, vistiek nepavyks. Tu be reikalo gaiši laiką su tokiu kvailu romantiku kaip aš...
AŠ: Tu ne kvailys! Be to man patinka romantikai ;)...
ROBERTAS: Nejaugi!.. Tu per šią beprasmišką tamsą net mano veido neįžiūri...
AŠ: Man nesvarbu kaip tu atrodai.
Robertas nebeturi ką sakyti... Numeta tą nelemtą ramunę ant žemės. Aš prieinu prie jo. Atsisėdu. Jaučiu jo šaltas rankas. Jis užverčia galvą į mėnulį ir žvaigždes ir akimirka žiūri į jas.
ROBERTAS: ...O jos tikrai gražios ...
Aš taip pat žvilgteliu į žvaigždutes. Nuleidžiu galvą ir staiga šalia savęs pamatau augančią pienę. Vieną, visame žemės plote...
AŠ: Žiūrėk... Ši pienė tokia kaip tu - auga viena šioje suskeldėjusioje žemėje. Ji geltona, apvali... Panaši į žvaigždę....
Nuskyniau ją ir padaviau Robertui. Jis ją pasukinėjo, apžiūrinėjo, iškėlė į dangų ir palygino su žvaigždėmis.
ROBERTAS: Tikrai panaši...
AŠ: Tai Tu...
Robertas nusišypsojo, pakėlė ramunę, kurią buvo numetęs ant žemės ir padavė man.
ROBERTAS: Tai Tu...
Ji buvo be daug lapelių, tačiau vis dar su geltonu viduriuku ir ilgu kotu.
ROBERTAS: Atleisk, daugiau neturiu ką tau duoti...
AŠ: Niekis! Ačiū tau...
Jis paėmė mano ranką.
ROBERTAS (susimąstęs): Pienė...
AŠ: Ramunė ;)...
Rodos, mes prasėdėjom taip visą amžinybę, žiūrėdami į žvaigždes ir atitolę nuo realybės. Kaip buvo smagu sėdėti ir nieko neveikti... Tiesiog žiūrėti į žvaigždes... Mes per ilgą pasisėdėjimą niekaip nepaleidome savo Gėlių... Aš laikiau ramunę taip stipriai, kad niekada jos nepaleisčiau ir ta tyla, kuri tvyrojo tarp mūsų neišnyktų...