Maumas, valkata ir galiūnai

Ten, kur saulelė pro Mažvydo bokštus
Kas rytą iškiša savo snukį plokštų
Kur fontano vaivorykštės liejasi gausiai
Kur už dyką nebent tik į snukį gausi
Juodas Maumaz prie fontano sėdėjo
Ir susimąstęs savęs klausinėjo:

Ar jis šieną vakar vežiojo?
Ar valgė, ar gėrė, ar mažai miegojo?
Tai kodėl širdy taip ilgu pajuodusioj?
Tai kodėl nedžiugina net rudenėlio grožis?
Kas nutiko, kad akys prigesę kaip krentančio paukščio?
Kodėl kaktoje tarsi subinės raukčiai?

Atsakyti jis sau to niekaip negalėjo
Liūdnu žvilgsniu valkatą palydėjo
Šūktelėjo: "Ei, žmogau gerasis! Nebijok, nieko pikta nerasis!"
Štai - tu eini per valstybinę aikštę
Vienoj rankon terba - kitoj pagaikštis
Taip ir man vakar nutiko:
Nuskriaudė, įžeidė, užmiršo, paliko!..."

Bet neatsakė jam valkata nieko
Tik pažiūrėjo akimis slieko
Krimstelėj kumštin, nusišiepė kytrai
Tarė: "jei nori sveikas paliktai,
Išmok galvą po vandeniu tyliai laikyti,
Melsk, kad atleistų, padus laižyki.
Tada galiūnas gal susimylės,
Negirdės, nematys, nepastebės."

Išmintį didžią šią Maumas suprato
Griebėsi jos kaip gelbėjimo rato:
Tarė sau: "Odė, štai kur išganymas!
Ne protestas, ne zyzimas, ne verkšlenimas,
Kelt į padanges reikia išmintį galiūno
Lai tvieskia kaip traktorius ištrauktas iš liūno!
Lai mus visus už didžias nedorybes,
Trenkia galiūno penkto lygio galybės!"

Taip tai nutiko Maumui tą rytą.
Viskas gryna tiesa - juk parašyta...