Velnių medžiotojas 2 (30 dalis)

Iš pasalų

- Aš jai nusuksiu sprandą, - sugniaužė pirštus Licera, niauriai spoksodama į ugnį ir greičiausiai įsivaizduodama savo žodžius.
- Ten tavo pačios sprandas, jo nevertėtų nusukti jokiais būdais, - paprieštaravo Čiūra.
- Tada aš uždarysiu tą pabaisą į „grabą“ ir palaidosiu tūkstančiui metų!.. – netrukus sugalvojo didenybė, vis dar neketindama nurimti.
- Jums vertėtų išgerti pakriaužiedės nuoviro, - karktelėjo Khiganas nuo spintos, kur kilojo visokius ryšulėlius, skaitydamas antraštes.
- O nuo ko tai? – paklausiau.
- Šiaip, padeda išsivemti. Tuo pačiu labai nuramina. Aš ne tau, girtuokli, siūlau, o tai pasenusiai mergiotei...
Kai išverčiau, Licera dėbtelėjo į senį tūžmingu žvilgsniu. Dabar ji atrodė daug nuožmesnė nei anksčiau, kai dar buvo savo kūne.
- Grįžkime prie mūsų plano, - pasiūlė Čiūra, nukreipdamas žvilgsnį į rusvą, apsvilusį pergamentą, kurį jam davė Khiganas, prieš tai išvyniojęs iš jo arbatžoles. – Laiko mes kaip tik ir neturime gniaužyti kumščiais ir svajoti apie kerštą.
- Arba atvirkščiai – turime visą amžinybę...
Binera palinko prie paskubomis nubraižyto žemėlapio, nuleidusi mano pastabą negirdomis.
- Taigi, tiltas saugomas keturiose vietose... Šventas tu jauti, ten gi sumauta tvirtovė, o ne dvaras! O Liceros kūno parazitė tikriausiai lindi pačiame centre, - pirštu nuvedė Čiūra. – Nuo uolų nenusileisi, per griovį neperšoksi, tiltas su vartais. Rimtai, moteriškė nusiteikusi karui.
- Khiganai, o ar čia buvo karų? – paklausiau.
- Ir dabar yra. Dhofas dar nekariauja, bet va Glemgordas ir Fadhagas pliekiasi, net skiedros lekia. Manau, sulauksime ir čionai susirėmimų. Tada man greičiausiai teks lįsti giliau po kalnu...
- Ką jis pasakė? – kryptelėjo galvą „trenkta merga“.
Išverčiau.
Binera kurį laiką galvojo, žiūrėdama į Emerzidės nupasakotą, Čiūros nupieštą žemėlapį, tada pašoko ir ėmė lėtai žingsniuoti palei lentynas, mąsliai dėbčiodama tai į lubas, tai į grindis.
- Norėčiau matyti tai, ką matė ji, - sumurmėjo, trumpam pažvelgdama į Emerzidę. – Galbūt pavyktų sugalvoti kažką iš praleistų smulkmenų. Nes dabar aš nematau jokios kitos išeities, kaip budėti prie tilto, viliantis sulaukti ponios Vidrianos pasivaikščiojimo. Tegu ir su dvidešimčia sargybinių. Ji bent jau būtų mano teritorijoje ir man greičiausiai pavyktų kažką padaryti ekspromtu...
- Aš mielai pasidalinčiau, tačiau tau nepatiks, - nusišypsojo Emerzidė. Regis, ji jau senokai nebepyko ant Bineros, ar bent sugebėjo tai puikiai nuslėpti.
- Kartais man atrodo, jog taip turėjo būti – aš tave privalėjau užmušti, kad vėliau taptum naudinga... – pasakė Binera, žiūrėdama į grindis. Ir tuoj pat atsitokėjo, išvydusi, kaip vaiduoklis žybtelėjo ir atsirado visai šalia jos, sugniaužusi kumštelius ir žaibuodama akimis. Ne, Emerzidė nieko nepamiršo.
- Emerzide! – šūktelėjau.
- Palauk! – atšoko ir Binera, išgąstingai stebėdama savo buvusią auką, pasiruošusią ją pulti. – Nenorėjau užgauti, tikrai! Tiesiog aš tokia esu – kalbu, ką galvoju...
- Pasistengsiu atsiminti, - purkštelėjo Emerzidė, nusisukdama nuo jos.
Khiganas sutarškino puodeliais ir buteliukais, atsitraukdamas nuo spintos.
- Jums vertėtų susivienodinti švytėjimus, - pasakė jis, aiškiai pralinksmintas reginio.
Binera susitvardė, panaikindama iš savo veido nerimo ir baimės pėdsakus. Kurį laiką trumpai dėbčiojo į vaiduoklį.

- O kaip tą padaryti? – staiga paklausė ji, pati supratusi senio žodžius.

---

Kiek toliau, olos gilumoje, iš žemės gelmių tryško karštas, šiek tiek siera dvokiantis vanduo, kuris, trumpam nusėdęs į uolose pragraužtą duburį, ištekėjo kažin kur pro plyšį. Senio atnešto žibinto visiškai pakako pamatyti visas labiau įdomias detales – pilkšvus stalaktitus, nuklotus smulkiais vandens lašais, visomis spalvomis mirguliuojantį duburį ir netgi raibuliavimą viename jo pakraštyje, kur veržėsi vanduo.
- Lįsti ten nuogam? – sudvejojau, apžiūrinėdamas baseiną.
- Nesijaudink, jis neverda, - karktelėjo Khiganas. – Tai tik burbuliukai.
Binera įsiropštė pirma ir nučiuožė slidžiu duburio kraštu į vidurį. Giliausioje vietoje vanduo siekė vos aukščiau kelių.
- Lipkite ir tūpkitės, patogiai įsitaisykite, - murmėjo Khiganas, nenuleisdamas nuo merginos gašlaus žvilgsnio.
- O šventas Oberhaido jauti... – pasakė Licera, priekabiai apžiūrinėdama savo kūną. – Ar man šimtas metų? Ką ta sena ragana darė su savimi?
- Na taip, anksčiau tu geriau atrodei, - pasakė Čiūra.
- Čiaupk srėbtuvę!

Vanduo atrodė šiek tiek per karštas maudynėms, tačiau nesunkiai pripratau. Pasijutau beveik kaip forpietiškoje, baigiančioje išsivadėti pirtelėje, tik ten kvepėjo minkštomis, mirkytomis vantomis, o čia nosį kuteno aštraus kvapo burbulėliai, sproginėjantys panosėje.
- O toliau?
- Toliau privalėsite visi užmigti, - atsibudo iš svajonių Khiganas. – Todėl ir liepiau įsitaisyti kiek galima patogiau. Kad užmigę neprigertumėte. Kojas į duburio vidų, galvas į kraštus. Paieškokite patogesnių nelygumų, jų ten neabejotinai buvo, kai paskutinius broliukus maudžiau.
- O tu jauti, miegoti tokioje karštymėje? – neapsidžiaugė Čiūra, dairydamasis į visas puses, lyg tikėdamasis greito išsigelbėjimo. – O koks viso to tikslas?
- Gerai, jeigu yra norinčių patirti greitesnį susivienodinimo ritualą, tegu tie išlipa, - pasakė nepatenkintas senis. – Yra ir greitesnis būdas.
Apsidžiaugęs Čiūra susyk pakilo.
- Balčiausiai švytintis apkabina raudoniausią ir laiko aną tol, kol šis sudega jo švytėjime, - niauriai iškošė Khiganas, žiūrėdamas žudikui ir prievartautojui į akis. – Mes tą ir darėme, kol neatradome naujesnio, mažiau skausmingo būdo. O patikėk, pirmasis buvo daug greitesnis. Auka nuo klyksmo nesuspėdavo net užkimti. Kiek tai bus valandomis, susiskaičiuok pats.
Čiūra pažvelgė į Binerą ir tuojau pat nutūpė į vandenį, išsigandęs jos žvilgsnio. Binera vienintelė žinojo, ką reiškia degti melsvai švytinčiojo glėbyje.
- Vadinasi, bandysime užmigti, - sumurmėjo Čiūra.
Khiganas pasilypėjo ant akmens, persisvėrė per duburio kraštą ir ranka pamaišė vandenį. Nupurtė pirštus nesitaikydamas, aptaškė visus.
- Šis vanduo padės jūsų švytėjimams pasiekti vienas kitą. Jūs visi tapsite ne melsvais, kaip vaiduoklis, ar šitas girtuoklis, ne. Taip nutiktų, jeigu sutiktumėte sudegti prisilietę. O vanduo daro visai ką kitą – jis surenka jūsų švytėjimus ir iš visų spalvų sumaišo vieną spalvą. Spėju, kad jūs visi išsimiegoję švytėsite geltonai. O jeigu prie jūsų prisidės ir negyvėlė – tai gal net ir žalsvai.
- Bet aš negaliu užmigti, - paprieštaravo Emerzidė, kuri iki šiol stebėjo mus nuošalyje.
- O tu gali apsėsti poną girtuoklį, kaip kad darei tą anksčiau. Jeigu užmigs jis, užmigsi ir tu.
- Bet... mano spalva?
- Pamatysi, - pažadėjo senis, nesileisdamas į spėliones. Jis įkišo ranką į savo skudurus, pasirausė bambėdamas panosėje ir ištraukė ryšulėlį.
- Turiu čia džiovintų uogų, kurios padės jums greičiau užsnūsti. Visiems po vieną. Tiesa, vienas rimtas įspėjimas – kad nebandytumėte myžti į vandenį! Iš šios vonios viskas išteka į šaltinį šlaite, kurį miestelėnai laiko gydančiuoju. Manau, visiems pakankamai aišku, kad jie jau dabar geria savo vaistus su virtos žmogienos prieskoniu. Nesugadinkite skonio dar labiau.

---

Užmigau visai nesunkiai, susiradęs savo kampelį duburyje.

Sapnavau savo namus Forpoje, nedideliame Uolynės kaimelyje, kur žemė buvo tiek prasta, kad tiko tik palikti ją ramybėje, augti skurdžioms pievoms.
Lyg skerdžiama rūko tirštumoje dejavo ožka, greičiausiai apgailėdama būsimą dykynę, kurią ji pati ruošėsi šįryt padaryti už tvartelio. Stovėjau kasydamasis pakaušį, niekaip negalėdamas suprasti, sapnas čia, ar tikrovė.
Tada prisiminiau, ko atėjau ir pajudėjau iš vietos, pralinksmintas būsimo susitikimo.

Levė, viena gražesnių mano sutiktų merginų, užvakar šokusi su manimi ir gašliai merkusi akį, vakar nesunkiai leidosi suviliojama. Mano pati pirma pergalė, pirma meilė, pirmoji JI. Stebėtina, kiek mudu per trumpą laiką vienas kitam prisižadėjome. Ji burkavo su manimi taip užtikrintai, kad net pamaniau – bus kartojusi savo repertuarą daugybę kartų. Tačiau merginos žvilgsnis atrodė toks tyras, kad netrukus išmečiau bet kokias dvejones iš galvos ir štai – leidausi atviliojamas net iki šios vietos.
Prieš pradingdama už sukrypusios daržinės durų, ji kilstelėjo sijoną ir atidengė koją iki šlaunies, mirktelėdama man ir nusišypsodama taip gaiviai,  kad net rūkas ėmė sklaidytis.
- Šventas Oberhaidai, suteik man jaučio išmintį, jėgą ir aną... pats žinai... – suvapėjau jausdamasis beveik aname pasaulyje.
Šlapia žolė žliugsėjo po kojomis, prie tvartelio vartų sutryptas mauras permerkė mokasinus. Pravėriau duris, vis dar uosdamas gėlių, įsegtų merginos plaukuose, kvapą.
- O, mielasis – taip, taip, taip!... – išgirdau aistringą Levės balsą ir sustingau tarpuvartėje. – Nesustok, ne... Va taip! Oo… Va taip!
Levė laikėsi įsitvėrusi kietai suspausto šieno kuokštų, palinkusi į priekį, prašiepusi dantis iš didelio malonumo. Jos sijonai buvo pakelti aukštyn ir užraityti, o prie jos sėdmenų prigludęs Vignis darbavosi iš peties, dainuodamas nešvankias dainuškas. Viena ranka laikydamas Levės kasą, kita jis vaizdavo raitąs botagą ir jojąs velniai žino kur.
Nežinau, kiek laiko išstovėjau išsižiojęs, žiūrėdamas į šitą pamišėlišką vaizdą. O atsitokėjęs išlemenau visai ne tai, ką tokiu atveju turėtų pasakyti tikras vyras:
- Ką... čia darai, Vigni?..
- Ūhūūū, Edi! – pastebėjo mane vaikystės draugas, nė kiek nenustebdamas dėl mano pasirodymo. Jis nesiliovė „jojęs“ ant mano merginos. – Dievaži, šita uogelė karšta kaip verdantis kalnų šaltinis! Nori pabandyti pats? Aš net naują dainą sukūriau prie jos prisilietęs, nori išgirsti?..

Ir nieko nelaukdamas užbliovė dainušką apie miškinį, pasiklydusį nuosavame miške, kur susitikęs raganą Arfidičę turėjo pasiūlyti jai sandėrį – ji parodo jam kelią, o jis patenkina ją...

- Vigni! – staiga atsitokėjau, žengdamas prie jo artyn, - čia gi mano Levė, ožy tu smirdintis! Ką tu...
- Ramiau, Edi, - nusijuokė jis, truputį dusdamas nuo įtempto darbo, - aš juk tavo senas geras draugas. Visados buvome draugai. Mums abiem Levės užteks, ar ne, mažyte?
„Mažytė“ sudejavo, pasukdama į mane savo dailų veidelį.
- Tai velnias! - pažvelgiau į senus daržinės balkius, nebenorėdamas nei Vignio snukelio išmalti, nei prisidėti prie „puotos“. – Judu abu nesveiki! Aš išeinu...
Tačiau nesuspėjau. Virš galvos sutratėjo, pokštelėjo lūžtantys balkiai, o ant manęs ir abiejų meilužių pasipylė pagaliai, stogo skiedros ir visa, kas buvo sukrauta virš jų, įskaitant ir senus varnų lizdus.

Prispaudė kaip reikiant ir dar skaudžiai. Viena gerai – nebegirdėjau to pamišėliško meilužių aimanavimo. Regis, jiedu neišgyveno ir man pasidarė gerokai ramiau. Taip jiems ir reikia. Vignis man visados kalė mintį, kad geriau trys pavydžios žmonos, negu viena nusibodusi. Štai ir palaidojo jį Oberhaidas su visomis iškrypėliškomis svajonėmis, cha cha!
Susijuokiau, kapstydamasis iš po papuvusio rąsto. Padvelkė šlapiomis samanomis ir paparčiais, į ausį įsisegė ištroškęs uodas. Nusipurčiau jį ir pagaliau išsivadavau iš trūnėsių – purvinas, sudaužytas, tačiau laimingas.

Mane supo gana tanki medžių siena, vos praleidžianti šviesą iš viršaus. Regis, mane buvo prispaudęs sutrūnijęs medis. Jų čia netrūko. Ir kaip aš sugebėjau po juo papulti?..
- Ei! – šūktelėjau nepatenkintas.
Toks pat nepatenkintas aidas atsiliepė du kartus prieš išnykdamas.
Miško nepažinojau. Gal ir tas, kuris šalia mūsų kaimo auga, o gal ir kitas – kas juos supaisys?
- Ar yra kas nors gyvas šalia?! Aš pasiklydęs!
Ar man tik pasirodė, ar kažkur dešinėje iš tiesų išgirdau tylų juoką? Nejaugi vėl Levė? Nejaugi jos nepalaidojo tie krintantys...
Apsidairiau, tačiau aplinkui nebuvo nei daržinės, nei jos griuvėsių.
- Leve? – sušukau kiek tyliau. – Vigni?..
Vėl juokas, tačiau daug tylesnis.
- Na palauk, pagausiu tave, iškrypęs močkrušy, atsirūgs tau...
Po kojomis traškėjo perpuvusios smulkios šakelės, žemė buvo minkšta it patalas, žmogaus kojos neregėjusi. Praskleidžiau milžiniškus paparčius ir sustingau.
Tanki augalija supo nedidelę daubą, kurioje tryško šaltinis. Aplinkui gausiai sviro ryškiai žali paparčių lapai, nutvieksti daug ryškesnės šviesos.
Ten,  sėdėdama ant didelio akmens, kojas vandenyje skalavo daili mergina. Jos veidas man pasirodė kažkur matytas, tik niekaip negalėjau prisiminti. Juodaplaukė, šiek tiek riesta nosimi su vos matomomis strazdanėlėmis virš jos. Liekną kūną prisidengusi tik tiek, kad normalus vyras neišvirstų iš klumpių pamatęs. Deja, normalios moterys tokią iš įpročio greičiausiai apšauktų paleistuve. Bet aš ne moteris.
- Leve?.. Tpfu... – nežinia, kodėl panorau ją pavadinti tuo vardu. Visai ne ji.
Nimfa pažvelgė man tiesiai į akis ir vėl susijuokė. Net nenustebo dėl mano tokio įžūlaus pasirodymo.
- Nenorėjau trukdyti, - sutrikau. – Labos dienos jums, panele. Gal žinote, kokia čia vieta ir kaip man išeiti atgal į kaimą?
- Tu miške, Edi, - atsakė man mergina, šypsodamasi ir rodydama savo dantukus.
- Tą aš jau pastebėjau... – tyliai burbtelėjau.
- Jeigu nori išeiti iš miško, teks sekti paskui mane, - tęsė ji. – Bet pirmiau malonumai. Nagi, eikš čia!

Kažkodėl prisiminiau Vignio dainušką apie miškinį ir raganą. Ilgai negalvojau. Levė dingo po tvarto nuolaužomis, o ši miško nimfa buvo vos ne dusyk gražesnė – apie tokią sėkmę kaimo bernai net sapnuose nesusapnuotų.
Net nepajutau, kaip atsidūriau vandenyje, glostydamas gražuolės kojas. Vanduo buvo šiltas, beveik karštas, lyg ne iš normalaus šaltinio. Tiesiog puikią vietelę išsirinko nepažįstamoji.
Dar po akimirkos abu jau pliuškenomės, mėgaudamiesi kūniškais malonumais. Ji buvo švelni ir geidulinga, lyg geriausia Plačių Ragų paleistuvė, žinanti mintinai kiekvieną vyro svajonę. Dar akimirka ir...

- Negaliu patikėti!... – atsklido riksmas nuo paparčių.
Ten stovėjo manoji Levė. Pasišiaušusi, be sijono, pilnais samanų plaukais, dargi su didele mėlyne kaktoje ir murzina, lyg iš peklos išlindusi.
- Tik nusisuk, o ką tu darai?! – rėkė ji, raudama augalus su visomis šaknimis ir mėtydama į mane. – Parazitas! Dvokiantis ožys! Išgama!
Regis, mano juodaplaukei nimfai buvo vis vien, kas ten žemes ir lapus svaido. Ji vis dar laikėsi manęs, apsivijusi kojomis ir rankomis bei murkė kažką į ausį. Negirdėjau, nes Levė užgožė visus garsus ir dangų:
- Aukso kalnus žadėjai, krušly prasmirdęs! O aš... aš... kvaiša buvau, kad tokio klausiau! Užmušiu!
Nelauktai nutvėrė akmenį, gerokai didesnį už ją pačią.
Nuo to vaizdo man net bloga paliko.
- Leve, brangioji...
Bet akmuo jau lėkė į šaltinį ir meilužius jo viduryje. Prispaudė lyg antkapiu, vanduo priplūdo visur, kur tik surado kelią. Sulaikęs kvapą dar jutau nimfą, prispaustą šalia, tačiau po akimirkos geidulius nugalėjo paprasčiausias noras išgyventi.

---

Springdamas išnirau ir kelias akimirkas šniurkščiojau, nosimi jausdamas sproginėjančius burbuliukus auksu spindinčiame vandenyje. Baseinas buvo nusidažęs vienalyte spalva, kaip ir mes jo viduje. Visi gelsvai švytintys.
- Na ir sekasi... – sudejavo Emerzidės aidas mano galvoje.
- Kas sekasi? – bandžiau atgauti kvapą, - kvaili sapnai, daugiau nieko.
- Apie pasiklydusį miške Edį? – paklausė ji. – Ir aš ten buvau, jeigu ką. Šaltinyje kojas skalavau.
- O...
- Nepažinai?! – pajutau ją nustebusią.
- Sakau, kad tai tebuvo sapnas. Sapne visko būna.
- Šis buvo geras, - sumurmėjo ji, - išskyrus tą dalį su akmeniu.

Garsiai riktelėjęs pabudo Čiūra. Ilgšis sumakalavo kojomis ir aptaškė visus kitus. Plačiai atmerktos jo akys vis dar regėjo ne šį pasaulį, kol galop atsitokėjo ir dėbtelėjo į mane.
- Tikriausiai buvau užsnūdęs, - pasakė.
- Nejaugi ir tu buvai prispaustas akmeniu miške? – pasmalsavau.
Jis kelias sekundes žiūrėjo nieko nesuprasdamas, tada pažvelgė į Licerą, kuri taip pat peikėjosi.
- Ar jautei kada nors, kaip tavo kūną ėda kirminai, Edi? – sukrenkštė žudikas ir prievartautojas. – Šlykščiausias sapnas, kokį man teko sapnuoti. Maniau, niekada nesibaigs.
- Man bloga, - sudejavo Licera ir mes visi sužiurome į ją.
- Čia nė vienam nėra labai gerai, - pasakiau. – Regis, metas kraustytis iš šios daubos...

Galop pabudo ir Binera, kuri staiga sužiaukčiojo ir išvėmė į vandenį pusryčius. Dar labiau panorau kraustytis iš vandens, o ypač tai nepatiko Khiganui, kuris, išgirdęs mūsų kalbas, jau buvo šalia.
- Nevėkšla! – stūgtelėjo jis žudikei, kuri, jo laimei, nieko nesuprato. – Miestelėnams tavo sriuba bus kaip tik, įtariu... Nagi, liurbiai, krapštykitės iš vandens! Pakankamai ten virėte.

---

Kadangi visi jau buvome auksaplaukiai ir auksaakiai, Emerzidei niekas nebesutrukdė įsiskverbti į kiekvieno galvą ir išmokyti kiekvieną nemokantį vietinės kalbos.
- Jeigu tu dar ką nors pavogsi iš mano prisiminimų, apie tolesnę mūsų draugystę gali pamiršti, - prigrasino Licera, atsiduodama buvusios tarnaitės malonei.
- O mudvi ar buvome draugės?
Princesė nieko į tai neatsakė, o po trumpo miego jau visai laisvai kalbėjosi su Khiganu.

Netrukus Binera kartu su Čiūra iškeliavo tykoti princesės kūno, o aš vėl ėmiau nuobodžiauti. Šiek tiek maudė skrandį, todėl vakarienės nusprendžiau atsisakyti ir ėmiau mokinti Licerą, kaip pasigaminti maišelius šventintiems atributams. Ta dalis, kur reikėjo susitepti šviežiu velnio mėšlu, jai ypač nepatiko. Tačiau teorija šį kartą buvo vienintelis jai tinkantis dalykas. Kūniški mokslai turėjo palaukti tinkamo kūno.

Vėliau užsnūdau, paskelbęs pertrauką ir susapnavau tą pačią daubą su šaltiniu, kur vis dar kojas skalavo juodaplaukė nimfa. Tik šį kartą nebuvo nuožmiosios Levės su milžinišku akmeniu ir niekas nesutrukdė mudviem užsiimti maloniais dalykais. Nimfą pažinau tik prabudęs, kai išvydau pralinksmėjusią Emerzidę, sėdinčią prie ugnies ir nužiūrinėjančią mane keistu žvilgsniu.
- Tai bene vienintelis būdas mudviem pasilinksminti, - pasiteisino ji. – Juk tai netrukdo tau miegoti, ar ne?

---

Abu žudikai grįžo nuostabiai greitai. Licera net nesuspėjo man įkyrėti, o jiedu jau sunkiai alsavo, laikydami rankose sunkų kūną, užrišta burna ir supančiotą it veršį.
- Taip greitai? – nesusilaikiau.
- Planai netikėtai pasikeitė, - sušvokštė Čiūra. – Tykojome Liceros grobikės, kai staiga susidūrėme su Edvardu. Tiksliau – su tuo biču Bhagiu, užsidėjusiu Edžio kūną. Taip netikėtai nusišypsojus laimei, mudu susyk persigalvojome. Uch, na ir sunkus...
- Jis visai nesipriešino, - paniekinamai tarstelėjo Binera. – O sargybinis tikriausiai ten tik dėl grožio buvo...
- Bet tu sužeista, - parodžiau į jos ranką, kuria tekėjo kraujas.
- Tikrai? Turbūt irgi tik dėl grožio. Sargybiniui tiesiog pasisekė. Tiksliau – visai nepasisekė.
Jiedu paguldė mano kūną ant žemės ir prisėdo pailsėti.
- Kūnas yra, - susimąsčiau. – Bet vis dar trūksta mano daiktų. Ypač ginklų. O lelijų kalavijai, dievaži, buvo brangūs.
Bhagis pramerkė akis, galop atgavęs sąmonę. Išvydęs mane jis suinkštė ir ėmė tampytis kaip pasiutęs. Pažino savo seną kūną ir skrandžio skausmus. Ir visas suskaičiuotas dienas, kurias dabar turėjau aš.
- O tu nesijaudink, - paplekšnojau per jo (savo) petį. – Tau senojo kūno mes neatiduosime. Po teisybei, negausi jokio.
Iš siaubo išsprogusios akys man pasakė daugiau negu reikia.

---

Sielų sukeitimą jau buvau regėjęs Emerzidės akimis. Grabo puselė į burną – ir tu jau užrakintas jame. Į kito kūno burną – ir tu jau bundi iš ilgo sapno.
Pajudinau savo senąsias rankas, stebėdamasis, kaip smarkiai atpratau nuo jų. Pažvelgiau į Khiganą - jis mąsliai užsikabino grabą ant kaklo, visai neketindamas grąžinti Bhagio sielos į jos senąją buveinę. Kaip ir buvo sutarta.
- Viena iš penkių, - pasakė jis.
- Ką?
- Penkios sielos grabe atrakins šulinį. Tu jau turi vieną iš penkių. Beliko gauti dar keturias ir galėsite keliauti namo. Šulinys atsirakins.
Jis parodė į grabą.
- Maniau, tu žinai, kaip atsirakinti šulinius, girtuokli...
- Dabar jau žinau, - burbtelėjau. – Ir gana su tais girtuokliais. Turi kokių nors ginklų savo urvelyje?
- Lazdų ir peilių, - šyptelėjo senis.
- Taip ir maniau...
Pamankštinau kūną, pamažu vėl priprasdamas prie savo senųjų sąnarių. Jie pažįstamai subraškėjo, džiaugsmingai sveikindami savo tikrąjį šeimininką. O gal tik man vienam taip atrodė.
- Dabar aš, - pasakė Licera, pavydžiai žiūrėdama į mane. – Suraskite senąją mane, kol toji iškrypėlė nepridarė ko nors negero.

---

Gongas ką tik praaidėjo pro šalį, skelbdamas „rytą“. Nors pilkšvas švytėjimas nepakito nė per nago juodymą. Akmeninėje plynaukštėje jis buvo lygiai tiek pat nuobodus, kiek ir kalno akmenys, suriedėję čionai nuo šlaito.
Plynaukštės gale juoduojančios angos beveik susiliejo su pilkšva šviesa, o mūsų auksinės auros išdavikiškai kyščiojo iš už akmenų. Išvydęs pro šalį einančią jau pažįstamą moterį pamačiau, kaip mano ranka nusidažė vos rausvu spindesiu. Iš tiesų – troškau jos mirties. Tai buvo toji pati, kuri pardavė mane Bhagiui, o po to ir vergų pirkliui.
- Nekvailiok, - perspėjančiai burbtelėjo Binera, žvairuodama į mėsininko peilį mano delne. – Ne laikas suvedinėti sąskaitas...
Nustebęs dėbtelėjau į ją. Kaip visgi sunku nuslėpti savo blogus ketinimus, kai viską išduoda švytėjimas! Ji ir pati virpėjo rausvais atšvaitais, pajutusi būsimas aukas.
- Žinau, - sušnabždėjau. – Tiesiog prisiminiau ją.
- Eime, - sududeno Čiūra, paliesdamas mano rankovę. Žudikas ir prievartautojas vienintelis čionai jautėsi kiek laisviau, kadangi pažinojo kelis plėšikus ir galėjo nesibijoti. Mane galėjo palaikyti Bhagiu, bet ko gi turčiui reikėtų plėšikų irštvoje taip greitai? Naujo kūno? Na ir akiplėša...
O dar Binera, pagarsėjusi arenoje. Ne, mūsų trijulė buvo neteisinga ir gana įtartina. Aš tikrai įtarčiau, jeigu būčiau plėšikas.
Čiūra nuvedė mus prie vienos iš angų, kur nebuvo nei sargybos, nei šiaip be tikslo besibastančių. Kažin, ar jie čionai iš viso turėjo sargybą. Jeigu ne, tuomet Dhofas - tokia pats skylė, kaip ir ši landynė. Visi čia keitėsi kūnais ir stengėsi nesimaišyti vienas kitam po kojomis. Visi savi.
Urvo gale buvo vienišos durys, sukaltos bet kaip iš visokio dydžio lentų ir pakaustytos kažkokių šarvų liekanomis. Kad būtų įspūdingiau, prieš šitą senovinį grožį kojas ilsino kukliai apsirėdęs drimba, šalia atrėmęs ir savo ginklą – bemaž šešių pėdų ilgio kirvį. Šalta nebuvo, tad jis drąsiai visam pasauliui rodė savo gausiai apžėlusią krūtinę, kuri sunkiai kilnojosi sulig kiekvienu knarktelėjimu.
Teisingai – sargybinis miegojo, nesirūpindamas dėl jokių galimų bausmių. Tikriausiai jis buvo pats sau viršininkas.
Čiūra mandagiai kostelėjo, tikriausiai ketinęs atkreipti į save miegančiojo dėmesį, tačiau mergužėlė jį aplenkė – sužibusi skaisčiai raudona šviesa, ji vienu šuoliu atsidūrė prie aukos ir perrėžė drimbos gerklę. Šis numirė net nesuspėjęs pabusti.
- Jis buvo visai draugiškas vyrukas, - piktai pasakė Čiūra. – Galima buvo ir susitarti.
- Kai grįšime namo, galėsi tartis su kuo tik panorėjęs, - atsikirto Binera, vis dar nenuleisdama akių nuo savo aukos. Ji atrodė kiek pastėrusi, lyg tik dabar supratusi, ką padarė.
Tačiau po akimirkos, ryžtingai krestelėjusi galvą ir nusipurčiusi mintis, įniko raustis sargo kišenėse.
- Tam jis čia ir buvo, kad nereikėtų raktų nesančioms spynoms, - vis dar suirzęs Čiūra stumtelėjo neužrakintas duris. – Kartais tu mane stebini savo kvailumu, Binera.
- Jeigu tu neprikąsi liežuvio, aš tave dar ne tuo nustebinsiu... – nepiktai prigrasino mergina, brukdama grabą negyvėlio burnon.

Pajutau sugrįžtančią Emerzidę. Ji be jokio perspėjimo „susisuko lizdelį“ manyje.
- Aplinkui kol kas ramu, - pasakė. – Liceros kūno nešiotoja vis dar savo dvare, šiuo metu geria rytinę arbatą.
- Juk sakei, kad negali patekti į vidų?
- Mačiau ją pro langą.
- Nesakiau, - atsiliepė ir Čiūra, pamanęs, kad kalbuosi su juo. Užuot jam atsakęs, pabaksnojau pirštu sau į kaktą. Jiedu jau žinojo, ką tai reiškia.
Perdavusi kelis vaizdinius, Emerzidė vėl pranyko, palikusi mus negerų žmonių lindynėje.

Už neįprastų durų aptikome visą lobių kambarį – ten buvo visko, pradedant rūbais, baigiant visokiausių rūšių ginklais. Trūko tik skrynių su auksu, tačiau tokiems dalykams greičiausiai būtų nepagailėta ir daugiau sargybos.
Savo ginklus suradau visai nesunkiai – naujausią grobį jie tiesiog mesdavo į krūvą, kurią vėliau išrūšiuodavo. Krūva buvo išaugusi kaip reikiant, matyt, rūšiavimo šventė dar nebuvo atėjusi. Surinkau savo bei Liceros daiktus, pričiupau dar keletą patogesnių peilių svaidymui ir pasijutau daug geriau.
Išslinkome tuo pačiu keliu, prieš tai įvilkę drimbą vidun ir apkrovę daiktais, kad širšių lizdas imtų dūgzti kiek galima vėliau.

---

Ji buvo Dhofo valdytojo dukra, todėl visai nenuostabu, kad ir namučius saugojo triguba sargyba. Prie tilto elgetavę skarmaliai noriai dalijosi paskalomis, man net neprireikė uždavinėti klausimų. Kalbėjosi jie ne itin tyliai ir apie viską – kiek valdytojas pinigų gavo duokles susirinkęs, kaip panelė Desa gavo naują kūną, koks jis jaunas ir karštas ir kaip būtų gerai su tokia pupyte pasivartyti po tiltu ant čiužinio – greičiausiai supuvusio ir pilno visokiausių vabalų. Nors dviem elgetoms jau grabas į nugarą dunksėjo, o trečias atrodė gerokai per jaunas tokioms linksmybėms, fantazavo jie išsijuosę, prikąsdami liežuvius tik tada, kai horizonte sušmėžuodavo šarvuotas ir ginkluotas pavidalas. Tada elgetos susirūpindavo, ar jų dažai ant veido, reiškiantys opas, vis dar tinkamai laikosi, nutaisydavo kuo gailiausias išraiškas ir bene imdavo giedoti proverksmiu, kaip gerai būtų gauti bent monetą. Ponuli, duosi monetą? Po mirties mes tave gražiausiomis giesmėmis apgiedosime...

Deja, jie ir taip jau buvo pomirtiniame pasaulyje, kuriame galima buvo baigti gyvenimą daug kraupiau, nei bet kur kitur. Žiūrėdamas į pilkai švytinčias gatves pamažu ėmiau suprasti – ta šviesa buvo skirta visai ne gyviesiems. Tai buvo dvasių namai, dvasių pasaulis. Teisybę Khiganas sakė – mes buvome tik aršūs, įžūlūs  įsibrovėliai, sunaikinę savo pačių pomirtinius namus.

- O štai ir Desa, - nutraukė mano niūrius apmąstymus Binera, nenuleisdama akių nuo tilto. – Ruoškis, Edvardai. Greitai keliausime namo.
- Kuo greičiau, tuo geriau, - linktelėjau, sugniauždamas po apsiaustu kalavijo rankeną.
- Tik nesijaudink, - sumurmėjo Binera. – Tu keiti spalvą. Mus gali įtarti.
Giliai įkvėpiau, galvodamas apie paskutinę naktį su gyva Emerzide. Panelė Desa traukė į miestą apsupta tuzino ištikimų sargybinių, kurie stengėsi dirbti savo darbą nuoširdžiai – rūsčiai nudelbė kiekvieną valkatą, ištiesusį delną išmaldai.
Aš taip pat ištiesiau delną, išsiviepdamas kiek įmanoma kvailiau. Vos tik mūsų žvilgsniai susitiko, jis suraukė antakius dar labiau, lyg mano veidas būtų buvęs neteisingas.
Iš tiesų man niekada nesisekė apsimesti. Nieko nepadarysi...
Pašokęs susmeigiau peilį jam į širdį, tuo pat metu stumtelėjęs į rato centrą, tiesiai į Desą, kuri tikrai nesitikėjo, kad sargybinis užgrius ant jos.
- Nevėkšliau!...
Būtų pasakiusi daug daugiau, bet laiku pastebėjo, kad nebegyvas. Šalia barkštelėjo antras kūnas, Binera lyžtelėjo lūpą, aiškiai jaudindamasi ir karštligiškai rinkdamasi kitą auką.
Kai krito dar du vyrai, elgetos pagaliau atsitokėjo ir pasipustė padus, rėkdami iš visos gerklės, o likę aštuoni sargybiniai galop ėmė ginti savo šeimininkę.
Staigus antpuolis mums davė tik trumpą pranašumą prieš visišką sumaištį, kokia kilo netrukus. Desa suklykė lyg skerdžiama ir pabandė sprukti prie tilto, palikdama savo vyrus kautis. Kitame tilto gale jau bildėjo pastiprinimo kaustyti batai, aiškiai girdėjau užsimiegojusių vyrų riaumojimą ir kalavijų žvangesį. Po pusės minutės jie bus čia, o kautynės virs skerdynėmis. Ir tada jau niekas nebenuspės, kieno pergalė.
Mane puolę trys vyrai atakavo gana sumaniai. Po vieną jie būtų tikę tik į Alibaho armiją, tačiau trise prieš vieną atrodė daug rimčiau. Dar trys bandė prikibti prie Bineros, o du niekaip neapsisprendė, kur kišti savo kalavijus, todėl garsiais riksmais skatino tuos, kurie dar tik lėkė tiltu.
Besišvaistydamas severietišku metalu, sužeidžiau juos netrukus, tačiau pribaigti pritrūko akimirkos. Išvydau Desą, kuri visgi nusprendė pasilikti šiapus tilto, nors sargyba jai ženklais rodė dingti kuo toliau. Mergina, iš pradžių rodžiusi baimę ir sutrikimą, dabar lengvai šypsojosi man jau pažįstama negera Liceros šypsena. Ji tyliai kalbėjo, rankoje gniauždama kažką, kabantį jai ant krūtinės. Tas vaizdas mane apstulbino, tad vos mirksniui uždelsiau.
Klyktelėjo ant žemės parkritęs sargybinis, į kurį jau taikiausi savo kalaviju. Pamačiau, kaip persikreipė jaunuolio veidas, o dar labiau susilankstė jo šarvai, kai nematomas padaras, perlipo per jį, palikdamas gilius pėdsakus žmoguje ir gatvės grindinyje. Skylių kraštus abejingai nudažė juodas kraujas. Sargybinis mirė netrukus, o aš pajutau, kaip kažkas siaubingai šaltas prisilietė prie mano kojos.
Desa išsiviepė dar plačiau savo Liceriškai piktdžiugiška šypsena, atbula traukdamasi prie besiartinančio pastiprinimo. Kilstelėjusi delną, ji pasiuntė mudviem oro bučinį.