Mintys plaukia kažkur toli toli..
Tavo siluetas jau rodos taip arti..
Ištiesiu ranka ir tu...
Tu vėl pradingsti...
Nerimo valandos virsta amžinybe,
Pasiilgstu tavęs visa savo esybe..
Mintys nuplaukia į tolį, kaip be jų man lauką arti? Imsiu arklą, savo brolį... ką daugiau gali patarti? Nors mintis labai toli, arklas visada, ėė, arti?.. nesirimuoja!
Rimas prastas, mintis banali. Nežinau, ko autorius siekė, bet jei sujungiant eilėraštį ir pavadinimą, tai gaunasi neblogai atspindėta mintis - mūza tikrai pranyko.