Vienintelė

„Pamiršau kiek dienų praėjo, kuomet paskutinį kartą laikiau tave už rankos, bučiavau, mylėjau. “ Kaip ir kiekvienas žmogus sudaužęs savę į kietą ir negailestingą santykių nutraukimą, nustojau rūpintis. Nesvarbu, kuri šiandien diena, kaip aš atrodau, ar ką veikiu. Logiškai turėtų sekti man svarbių dalykų sarašas, bet aš jau nebeturiu jėgų meluoti. Pavargau nuo skausmo ir jausmų, bet labiausiai pavargau nuo tiesos.

Emocionalusis Aš, visas snagliotas ir apgailėtinas, dabar verkia kampe, kaip maža mergaitė. Racionalusis Aš, kurį įkunija rekrutų seržantas – baubia ant protą užvaldžiusios mergaitės. „Kodėl čia myži į kelnias? Kur tavo protas? Kiek dar kartų viską sumausi? Greitai kelkis ir bėk į miestą, kabinti panų! Juk žinai, kad vienintelės nėra! “

Kiekvienas vyras kažkur giliai supranta tą žiaurią tiesą – vienintelės paprasčiausiai nėra. Viskas turi savo pabaigą. Jeigu netikit, paskaičiuokit kiek kartų, buvo sudaužyta jūsų širdis, kol jūs suradote savo nuostabiąją (-ųjį). Įskaičiuokite ir visas mokyklos melodramas, nes jeigu manote, jog šeštokas negali būti įskaudintas – esate labai žiaurus žmogus.

Bet kažkodėl pradėdamas naujus santykius, lažybų punkte visas savo gyvenimo santaupas  pastatytum ant „Tai truks amžinai“ statymo. Mes deja ir statom, todėl kiekvieną kartą vėl viską kaupti iš naujo: pasitikėjimą savimi, savigarbą, mokėjimą mylėti. Atsistatysi, o tada tai jau tikrai į vienintelės glėbį. Sąmoningai pamindamas visą savo patirtį, šokį į jausmų pasaulį – klausyti vien proto būtų velniškai nuobodu.