Pievomis zigzagais (II/II)

              Darbo valandomis, stovėdamas prie staklių, kartu su jaunesniu pagalbininku jis neretai pasakodavo apie Gloriją. Kolega savo ilga nosimi buvo panašus į varną, tad, tik Zazarui suprantamu keliu, primindavo jam apie apgaulingą idėjos, kaip neapčiuopiamo fenomeno, kilmę ir tėkę. Turbūt todėl paukštiškas jaunuolis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie žinojo apie liepsnoti paliktus namus. Šis žmogus nieku gyvu nebūtų pritaręs tokiam elgesiui, tikriausiai būdamas laiku ir vietoje būtų trukdęs padegėjui, bet sunkiasvorių paslapčių niekam nepasakojo. Bent iš dalies, Zazaras mėgo šį charakterio bruožą ir nejučia juo naudodamasis palaipsniui išpasakojo veik visą savo biografiją.
              Liejant save nelikdavo darbo monotonijos, o nostalgija skverbdavosi per neramių praeities dienų sutrauktas kraujagysles. Zazaras įtemptai išgyvendavo vaiduokliškų vaizdinių atgijimą, jų transformuojančią galią gražinti prisimenančiojo suvokimą keletu metų ar net dešimtmečiu. Visa, kas turėdavo būti atlikta tomis dienomis baigdavosi fiasko, kartą net viršininkas užsipuolė – tai išties netikėtas įvykis tokiam darbštuoliui kaip Zazaras. Tačiau nenoras pasišiukšlinti savo amate anaiptol nebuvo kertinis postūmis pabaigti savo atsiskleidimus. Tai išsekusi istorijos linija ar supratimas, kad ji baigtinė ir nepilna vieną dieną atnešė tylą.
              Nuobodybė tęsėsi ir plėtėsi pilkuma versdama praeitį labiau praėjusia, o dabartį suvienodėjusia. Minčių nediferencijuotumas ir dėmesio nepastovumas pradėjo nemenkai klibinti vyro taip pamėgtą lizdelį sename Europos mieste, tad Glorijai palikus šią vietą ir jis pajuto stiprų norą iškeliauti. Dvejos darbo vietos, kuriuose iki šios dienos jis uoliai triūsė dar net nesuplanavus kelionės jam pradėjo kelti nostalgiją, o pažįstamieji per kelias savaites transformavosi į žmones, kurių daugiau Zazaras nebepažins. Lagaminus jis krovėsi paskubomis, lėktuvo bilietus užsisakė neapgalvojęs kelionės tikslo, o atsisveikinimus paliko laiškams. Visa padaryta per agonijos perpildytą mėnesį –vieną mėnesį, kuris nepraporcingai išsitęsė lyginant su dešimtmečiu praleistų toje pat vietoje.
              Kadangi pastaroji kelionė Zazaro gyvenime buvo vienu ryškiausių atskaitos taškų, jis susiformavo gana aiškų modelį to, kas buvo iki šio laiko žymens, ir to, kas bus po to. Dar prieš pakylant nuo žemės ir visai amžinybei buvo preciziškai išskobta praeitis – nuosekliai, neskubant viskas suslėpta šnibždančiuose stalčiukuose taip, lyg būtų mintyse supakuotas trumpas gyvas pasakojimas, svarbiausia neklystantis, nepaneigiamas pasakojimas. Vyras suprato, ką daro, suprato, kad kuria tiesą, o ne ją prisimena – jis bekvapio buldozerio vikšrais lygino savo peklą, stumdė smaluoto stogo raukšles į atminties pakraščius. Galiausiai paliko tik aiški, epizodiška, vienu ypu sukramtoma tragedija, kurios pabaiga laukė nežinomu bet konkrečiu atstumu nuo duotos vietos, kažkuriuo laiku ir tam tikroje priežastingumo formoje.
              Lėkta juodais debesimis, stebint žavingai ryškų mėnulį su ledu braškančiomis, bet išsilaikančiomis emocijomis. Jausta platuma, kuri ironiškai kvepėjo šalia sėdėjusios moters tualetiniu vandeniu. Visi didžiuliame boinge sėdėję keleiviai kūrė prekybos centro atmosferą, vaizdinį, vėliau atgamintiną plastikinio maišelio pavidalu. Vyriškį po trumpučio miego atgaivino stiuardesė pranešusi, kad greitai bus leidžiamasi. Kaip kad neretai nutinka, taip ir tą kart sapnas papasakojo apie ateitį, apie tai, ką reikia padaryti. Sapne sukosi gaublys. Instrukcija pakankamai aiški: duotasis miestas bus lemtingo gyvenimo etapo pradžia, to etapo turinį apspręs atsitiktinumas, pasirengimas bus atliktas kuo greičiau ir nedvejojant.
              Dar prieš apsistodamas viešbutyje Zazaras taksisto paprašė sustoti prie nedidelės kanceliarinių prekių parduotuvės ir įsigijo ten gaublį. Pats gaublys buvo nedidukas, išmargintas per ryškiomis spalvomis ir pernelyg neautentiškas, tačiau jo reikšminis svoris pavargusioje rankoje tempė drebančių pirštų raumenis. Prisėdus ant švariais patalais dvelkiančios lovos kampo, kamuoliukas, kuris tuo metu jau buvo išlaisvintas nuo savo stabilaus įtvaro, pats išriedėjo iš delnų ir sustingo kambario kampe. Jis ten ir liko gulėti, o ateitis, kurią tas žaisliukas suformavo, nesutrukdė iki aušros tyliai šnopuoti nuovargio užmigdytai savo aukai. Aukai, nes ji bijojo, nenorėjo ir būtų sprukus, jei ne rigidiškas pažadas sau.
              Ryte, po puodelio kavos, kuris skoniu be priežasties priminė apšerkšnijusius langus rusiškoje pasakoje, Zazaras pasijuto vienišas. Tas „pasijuto“ sąlyginis, kadangi vyriškis nuolatos taip jausdavosi, vis dėlto jausmas buvo kartu ir išskirtinis, būtent dėl to, kad išskirtas. Ta vienišybė – tai mintys apie svetimos dvasios nejaučiamą gyvenimą, neužjaučiamą kančią ir emocijos kišančios gėdos atspalvį į visus pakvaišusius sumanymus, kuriuos jis čia bando išpildyt. Visas planas tarsi norėjo dužti skildamas į beviltiško pasidavimo krislelius ir, be abejo, tada vėl su kiekvienu įkvėpimu vyras prisikaupė ryžto, kuris privertė pašokti nuo lovos ir pradėti kelionės koordinavimą.
              Gudrumas, išsilavinimas ir patirtis tokiose avantiūrose padėjo per kelias savaites suorganizuoti kelionės į ašigalį grupę, o iki paties įvykio likę keli mėnesiai nesusigadino nuoboduliu, nes reikėjo dalyvauti teoriniuose apmokymuose bei kareivių kuopos paruošimui nenusileidžiančiuose treniruotėse. Visa to eiga, tarsi aptraukta migla, kankinančiai lėtai ir per akimirką ištekėjo, o vyriškis taip ir nenuplovė nuo savo veido nuostabos, kad visa tai tikrai vyksta. Vieną rytą, atsibudus, jis jau ėjo ne į dušą, o pašerti šunų, kurie tarsi niekada nemiega kaip ir poliarinė diena.
              Tie šunys, ko vyras niekad nesitikėjo, tapo gerokai artimesnėmis būtybėmis už daugelį vadintų  draugų. Jis nekrustelėdamas pramerkdavo akis ir pro palapinės tarpą kartu su jais stebėdavo beprotišku greičiu skriejančias pusnis, o mintyse stovėdavo filė vaizdinys- vaizdinys žuvies išrankiotais kauliukai, kurios čia niekada nerastum. Šis vyksmas jam siejosi su išmintimi, darymu, priešintinu protui, kuriam užtenka žodžių vyniojimo. Jam išsiropštus iš guolio, pusnių baltumo ir horizonto tuštumo išdegintos akys daug geriau surasdavo tai, kas slypėjo po gražiu mirgėjimu, rasdavo roges, antsnukius ir pirštines, kurie padės Simonui Zazarui išsinešdinti iš šios šalčio dykynės.