Trumpas monologas einant šalin nuo bedugnės...

Užbaigsiu kitaip nei planavau. Pastaruoju metu nemažai skaičiau apie mirtį, mirtinai sergančius ligonius; nemažai apie tai galvojau. Rašiau… Tačiau nusprendžiau nebetęsti “Pokalbių ant bedugnės krašto”.

Šiomis esė, pamąstymais norėjau daugiau suprasti apie pačią mirties esmę, kiek ji siejasi su baime, ką reiškia pasaulio pabaigos simbolis. Dabar nebemanau, kad tai gera idėja, nes mirtis savaime yra už žodinio pasaulio ribų. Todėl manau parinkęs gana gerą bedugnės simbolį išreikšti mirties esmę, nes ši tema paprasčiausiai neišsemiama.

Pateiksiu vienintelį pavyzdį pabaigai: susidūrus su mirtimi ar kitu šokiruojančiu įvykiu vienas pirmųjų dalykų, kurie mums nutinka – kažkas užspaudžia gerklę ir neleidžia ištarti nei žodžio. Kažkas, matyt, nori šį tą pranešti šiuo ženklu. Dar akivaizdžiau visa tai parodoma tuomet, kai žmogus netgi rankomis užsidengia burną. Tik, prašau, nereikia visko suprastinti į chemiją ar biologiją. Mokslas paaiškina tik tai, ką gali paaiškinti, tačiau tikrai nežino, kokie pokyčiai tuo metu vyksta žmoguje. Man tai ženklas padėti rašiklį į šalį: yra dalykų apie kuriuos geriau kalbėti ne žodžiais.