Atsiprašau - neskaityk

Atsiprašau už tai, kad rašau, atsiprašau už kvailą savo rašliavą, atsiprašau už tai, kad esu beraštis, atsiprašau už Tavo brangų laiką, atsiprašau už tai, kad skaitai, atsiprašau už šudiną literatūrą, atsiprašau už necenzūrą, prašau - neskaityk, o gal ištrink (?).

Pirmas.

-    Lašą... Nors dar vieną lašą.. - pasigirsta nusilpęs balsas. Nors vieną supistą lašą.. - vėl tas pats balsas, tik šį kart skambantis daug grėsmingiau.
-    Pisau tave, tu, supistas gandone, aš niekaip nesuprantu kodėl tave vis dar ši žemė nešioja ar nemanai, kad tavo smarvė šioje supistoje žemelėje per ilgai užsibuvo? - tarė Ronas.
-    Užsikrušk, ir apžiurėk savo supistą mordą atydžiau kai kitą kartą bandysi ką nors užpisti. Žiūrėdami vaikai į tavo supistą snukį vėl pradeda melstis Dieviui, tu atrodai kaip supista  Kvazimodo iškamša siaubo kambarį. - atkerta Lacas.
-    Lace, žmogau, tu kliedi. Tu jau antra para guli savo prasmirdusiame mygyje, visas apsitriedęs, už tave net Kauno stoties latrai geriau atrodo. - piktai atrėže Ronas.
-    Vakar, kai tu gulėjai išsijungęs į tavo chatą buvom atsivedę tris karštas kekšytes, kurias norėjom išdulkinti per visas skyles taip, kad prikeltų tavo supistus likimo draugus už sienos. - prabilo Smaukalas.
Ronas pritariamai linktelėjo.
-    Bet jų neišdulkinom vien dėl tavo kaltės, tu, sumautas sūdžiau.
Lacas  nejudriai pasuko galvą bandydamas žvilgsniu surasti alkoholio ar kitų kvaišalų, visiškai nekreipdamas dėmesio į Roną ir Smaukalą.
-    Tu, šūdo krūva, - piktai debtelėjo Smaukalas: - Ar klausai ką tau sakau? Vakar vakare mes gėrėm ir šniojom pas  Tomį, ten susipažinom su keliom kekšytėm, tikrai karštos, taip ir norisi pimpalą kuo greičiau į tarpukojį sugrūst, - su maniakiška  šypsenėle veide tarė Smaukalas, - Žodžiu pakadrinom tas višteles, priskiedėm joms tiek mėšlo, kad vienu metu beskiesdamas joms apie save, pats vos visu šiuo mėšlu nepatikėjau. Tai va, mes ten jas kadrinam, klykdom...
-    Gana šūdą malt, Smaukale! - pratrūko Ronis. - Velniai rautų, mes parsivedėm tas sumautas kekšytes iš Tomio pas tave, norėjom gerai išbarškint, o tu, kūtvela, tuo metu gulėjai apsitriedęs nuo galvos iki kojų. - užsidegęs riktelėjo Ronis.
-    Aha.. -  pritariamai linkteli Smaukalas.
-    Atsirakinam duris, įeinam į butą ir kaip tvos per nosį šūdo kvapo gūsis, galvojau gal supistas tūlikas užsikišo ar dar koks briedas, bet ne, praeinu kolidoriumi, praveriu supisto kambario duris ir ką po velnių aš ten matau? O gi sumautą herojų Lacą išsijungusį ir gulintį ant šono lovoje su pimpalu rankoj bei šūdo krūva subinės pusėje. - įsiutęs drębe Ronis.
-    Ėee.. tu, pedike, priuostęs gaidžio iki sąmonės netekimo dar bandei žąsiną smaugt? - prunkšdamas ir pertraukdamas Ronį išdrožia Smaukalas.
-    Laikydamas pimpalą rankoj galvojau apie tavo motiną, supistas čmo.. - leisgyviu balsu pralemena Lacas.
-    Nuuuu bleet... - įsiuto Smaukalas. 
-    Gerai, gana pist į šikną! - riktelna Ronis ir tęsia toliau.
-    Visas butas smirdi šūdu, tu kekšiau, guli išsijungęs ir į aplinką nereaguoji, sumautos kekšytės pasijunta labai svarbios, lyg pirmos klasės modeliai nuo Paryžiaus madų savaitės podiumo ir pareiškia, kad jos šitame sumautame bute daugiau nebepasiliks nė minutės, viena iš jų privėmė ant tavo supisto bobulės kilimo, kurį tu taip saugai, kita sutrauka išvydusi tave pradeda isterikuot, nes nuo sumautos amfos  iš tavo supistos burnos veržiasi putos, o dar tie sumauti šudai aplink tave... -  piktai dėsto Ronis. - Ir ką, kekšytėm išgaruoja noras jodinėt, o Lyderis tuo metu dar nieko nežinodamas drožia pimpalą mūsų laiptinės penktąjame aukšte, prieš pat tų sumautų paranojikų pensininkų duris. - tęsia Ronis. - Mat jis norėjo dar ir porą minučių mergaitei raudonu mini sijonėliu tarpkojį užkamšyt, nes pasirodo tam kentui užtenka tik nuogus papus prieš snukį pamatyt ir iš kart nuleidžia.
-    Ahahaa.. - buku juoku prapliūpsta Smaukalas.
-    Nepisa... - išlemena Lacas.
-    Tu, nuopisa, kelk savo sumautą, šūdiną subinę! - įsiūčio apimtas pradeda rėkti Smaukalas. - Arba tuoj padailinsim tavo sumautą mordą.
-    Eik užsipisk, pedike.. - vos išlemena Lacas.
Smūgis. Lacas vėl guli išsijungęs, tik šį kart Ronio kumščio pagalba.
-    Ką tu padarei? - pratrūksta visa gerkle Smaukalas.
-    Šitas homikas mane galutinai užkniso. Nepergyvenk ir nemyžčiok į kelnes, atsičiūchins.
-    Nešam mėsą iš šitos supistos kiaulidės. - mikčiodamas tyliai praveria burną Smaukalas.
Laikas nešt skudurus.


Antras.


      LACAS

  Lacas - vaikų namų produktas. Dar negimęs motinos įsčiuose gaudavo stiprių smūgių nuo įvairių motinos kentų kuriuos ji, net būdama nėščia medžiodavo stotyje. Būdama nėščia Laco biologinė motina sugebėdavo aptarnauti eilę Kauno stoties latrų per parą. Ją krušdavo visi – kuriems dar  stovėdavo.
  Lacas – vieno iš daugybės Kauno stoties bomžų sūnus. Laco motina pati nežinojo nuo kurio bomžo laukiasi. Dar trečiajį nėštumo mėnesį ją vienas latras taip pritalžė, kad šios visą savaitę net  patys didžiausi latrai nenorėjo dulkint.
  Septintajį nėštumo mėnesį po ilgos darbo dienos Laco motina buvo pavargusi, pavargusi nuo smirdinčių stoties bomžų pimpalų, todėl vienam latrui atsakė, o šis apimtas įtūžio ją tol daužė ir spardė kol ši galiausi įsigrūdo dar vieną smirdintį pimpalą į burną, mat pastarojo bomžo manymu  tokia storą bobą, kokia tuo metu buvo Laco motina, dulkinti per šlykštu. Latrui! Latrui dulkinti storą bobą per ŠLYKŠTU!
  Patenkinus dar vieną eilinį latrą ir atlaikiusi krūvą smūgių į galvą, pilvą, nugarą ši nuluždavo tiesiai po stoties suoliuku.
  Likus porai savaičių iki Laco gimimo jo motiną vienas įsiutęs bomžas talže montiruote, o galiausiai padegė plaukus, kiek vėliau išsitraukęs savo gležną ataugą tą gaisrą ant galvos ir užgesino.
  Lacas gimė su psichine negalia, bet to niekas nežinojo, o ir nenorėjo sužinot, nes niekam jis nebuvo įdomus.
  Motina Lacą į šį pasaulį paleido būdama girta ir dvokianti rusiška ''trojnūške'' kažkokioj latro lūšnoj netoli šiukšlyno.
  Vos išgirdusi Laco  rėkimą ji pradėjo isteriškai rėkt: - Tylėk, tu mažas, supistas sutrauka! Tylėk, tu sutriau sakiau, velniai rautų aš tave pati tuoj pribaigsiu!.
Bet nepribaigė. Išmetė. Taip pačiai kaip žmonės išmeta šiukšles į konteinerį. Tik šį ji norėjo gyvą palaidoti šiukšlyne.
  Lacą po keletos valandų rado vietinis bomžas ir nepaliko jo mirti. Geraširdis bomžas suradęs vaikų namų pastatą jį paliko gulėti ant  šalia pagrindinio įėjimo esančio suolo.
  Taip Lacas ir pradėjo gyvenimą.
Bėgant metams Laco psichinė negalia vis labiau ryškėjo. Dar būdamas dviejų metų stipraus įsiučio apimtas Lacas taip užtūsė vieną savo bendraamžį už ausies, kad šiam ją teko skubiai susiūti.
  Lacą nuo pat mažų dienų lankydavo viena trenkta bobulė, kuri neturėjo jokių artimųjų. Bobulė nuolat vaikščiodavo po vaikų namus, nešdavo saldumynus vaikams ir šiaip, buvo dar viena trenkta, dvasinės meilės ir atjautos ieškanti pensininkė. Lacas bobulei simpatizavo labiausiai, mat  jis jai primindavo krikštasūnį kurį ji tėra mačiusi vos keletą kartų, bet čia jau kita istorija.
  Bobulė nuolat jį  lepindavo, nešdavo jam saldainius, pyragus, megzdavo šiltus  megztukus žiemai, o kartais pasiimdavo Lacą su savimi, visur jį tūsydavosi, apipirkdavo ir visą išbučiuotą pristatydavo atgal į vaikų globos namus.
  Prasidėjus paauglystej Lacas pradėjo bėgti iš vaikų namų ir 'karosinti'  turtingų tevelių mylimus vaikus, tokius mižnius jis mėgdavo labiausiai. Užtekdavo tik kartą gerai trinktelt per galvą ir šie butų atidavę viską ką turi.
  Lacas baigė vos šešias klases ir būdavo nuolatinis ir didžiausias mokytojų galvos skausmas. Ant visko jam jau senai buvo nusišikt. Lacas neturėjo gyvenimo.
Dar paauglystėje už 'karosintus' pinigus su keletu kentų iš tų pačių vaikų namų mokyklos miškeliuose niūchindavo klijus, rūkydavo mokyklos tualetuose, daužydavo savo klasės lochus ir nuolat grąsindavo visoms savo bendraklasėms: - Tave, sūtrauka, pirmai progai pasitaikius - išpisiu. – grąsindavo Lacas.

Trečias.

Daugiau nekankinsiu. Ačiū.