Rašyk
Eilės (72243)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vėjuje, ant Marių kranto nudžiuvusių medžių šakose plaikstėsi lyg jaunos moters plaukai geltonas lietpaltis. Kažkur toli, vandenyse, girdėjosi kas aštuonias sekundes suskambantis plūduro varpas.  Dangų ir vandenį skiriantis horizontas nebematomas.
Geltonas lietpaltis saugos mus nuo lietaus, bet neapsaugos nuo blogų dalykų. Jo jauki geltona spalva, niekada neužgos mano atminties akių, panirusiu į juodą siaubo gelmę.
Mano persenusius jūreivio rankos bandančios įtemti lynus, suvaldyti šėlstančią audrą bejėgės, per silpnos. Slysta lynai iš rankų lyg mažutės mergaitės plaukų sruogos tarp pirštų. Iš paskutiniųjų mojų pušims stūksančioms kopų viršūnėse ir gaudžiančioms audroje. Mano rankos silpsta nuo yrimosi į krantą, vis labiau nori mane išduoti. Jos per silpnos, aš per silpnas. Mažytis, vienvietis laivelis nudraskyta bure senai praradęs valę vis labiau pasiduoda audros jėgai.
Bet geltonas lietpaltis Mariu krante, mane kviečia ir drąsina modamas abiem rankovėm, tarsi šoka smėlio dykumoje. Kaip Alizad su savo permatom šilko skarom, kelia sau virš galvos, sukasi, slysta. Taip arti, taip, kad galiu užuosi tą rūgštų lietaus kvapą amžiams įsigėrusi į jį. Kiro akių juodumo sagas paliesti savo raukšlėtais pirštais.
Ji laukia, ji laukia manęs, kitam krante. Kaip aš galiu negrįžti, kaip galiu kada nors negrįžti, jei manęs taip laukia? Privalau!
Lynai apsiveja ne tik mano kojas, bet paliečia pečius, tvirtai juos suspaudžia ir pradeda traukti gilyn. Panirstu viena karta, antra, trečio karto suvokiu nebepatirsiantis. Grimztu į dugną, kartu su savo lobiais, gintarais. Grimztu suvokdamas, kad neištesėsiu savo pažado. Galvoju, kad jai kas ras bent mano lietpalti ir bus toks maloningas perduos jai lietpalčio kišenėje palikta veidrodėlį gintariniais rėmeliais ir kaulines šukeles į plaukus. Perduos kartu su medalėkėliu ir jos nuotraukėle. Perduos su jos tėvo skardine pelenine ir mano paties nesudegusio, bet paskendusio pelenais.
Tiesiu ranką į švintanti vandens paviršių. Lyg gintarinį dangų nušvitusi virš manęs. Nors neturiu jėgų, bet jaučiu kaip galiu pakilti aukščiau jo. Kai mano kūnas grimzta, o aš pats lekiu į vandens paviršių ir prieš atsitrenkdamas į gintarinį dangų, išvystu jame viso pasaulio atspindį, žėrinti ir trapu, tokį gražų, kad norisi visą jį pasiimti į save.
Ir aš panirstų į jauną saką, jame susisuku į kuklų pumpurą ir užmiegu.
Amžiams.
2009-10-31 19:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-30 23:12
Pascale Roze
Toks man šis tekstas ir liūdnokas. :) bet tikrai nuostabiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-30 23:12
Pascale Roze
Kaip gilu ir gražu. Labai gražiai parašyta, įdomiai. Mna patiko. +
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą