Tomo maištas

Tomas, atrodo toks buvo jo vardas, ėjo gatve susikišęs rankas į kišenes ir svarstė, kodėl žmonės eina miegoti. Kodėl jie apskritai gyvena būtent taip, o ne kitaip? Kodėl ir kas sugalvojo šitokias taisykles?
Šuoru papūtė vėjas ir Tomas giliau įsikniaubė į šaliką storai apvyniotą apie kaklą. Rudenėja... Ir lapai jau paraudo. Keista iliuzija - pasaulis nusidažo ryškiom spalvom vien tam, rodos, kad paerzintų prieš galutinai nusivikldamas puošnų rūbą.
O žmonės, ne, tikrai nesuprantami. Gimsta, auga, eina į mažus darželius, po to mokyklas. Kala daugybos lentelę, kad įstoję i ekonomiką vėliau galėtų skaičiuot sunkiu prakeitu uždirbtus pinigėlius. A, dar tada vestų, užsiveistų pora vaikučių ir augintų juos tam pačiam gyvenimui. Pagal visas taisykles.
Dieve, kaip jis neapkentė tų taisyklių. Už ką? Kokio velnio? Negi negalima gyvent kitaip?
Jo svajonė buvo seniai žlugus, kadangi ją reikėjo pradėt vykdyt prieš daugelį metų. Dabar jau amen. Jis svajojo, kad būtų metęs mokyklą kokioj aštuntoj klasėj, kol dar nebuvo sugadintas, ir būtų mokęsis grot gitara. Atsidėjęs kūrybai, dirbęs, išleidęs albumą. Gal būt kažkur prasimušęs, gal ne. Ne tame esmė. Atėjus laikui būtų jis tuos mokslus pabaigęs suaugusųjų mokykloj. Tada galėtų ir studijuot. Pats  požiūris į studijas tada kitas būtų. Rimtesnis.
Bet aišku, kad taip negalėjo būti. Juk aštuntoj klasėj dar vaikas būvo. Po padu tėvams. Pasaulio dar tada bijojo. Gyvenimo. Bet kokio velnio bijot to, ko nėra. Ko paprasčiausiai nėra.
Jam norėjos kaukt einant ten, tamsiom senamiesčio gatvėm. Rėkt, šaukt. Šaukt iš nevilties. Nes juk nėra kaip susigrąžint to laiko. O jis taip norėjo gyvent kitaip. Kaip nori, tik ne taip...
Štai ir namai, pagalvojo, priėjęs seno namo medines duris. Tėvai jau miega, o raktų nepasiėmęs. Ką gi, pradžia gal ir juokinga, bet miegot laiptinėj irgi savotiškas taisyklių laužymas...