Kliedėti

Taip norisi užmigt ir niekada nebepabust
Kai miršta paskutiės viltys būt
Laimingu šiam pasaulyje žiauriam
Apgaulės ir blogybių visokių pilnam

Ir žiūri tu į krentančius rudens lapus
Jų mirtingumu atsistebėti taip sunku
Ir sako žmonės „kaip gražu“
Tai miršta motina gamta, o jiems

Bet ne, neleidžia tau kažkas TO padaryti
Kodėl? Juk nori tik greičiau kančias užbaigti
Kad nereiktu amžino akmens širdy nesiotis jau
Kad tu ilsėtumeis ramybėj pagaliau

Ir kai jau lieki vienas, be draugų, kurių
Iš tikro niekad neturėjai ir turėt nenori jų
Sugrįžti sau prisipažint bailumo
Kad net užbaigt kančias bijai tu savo

//

Ir mums visai nepatinka eilėraščiai su užslėptomis mintimis ar mataforomis.

Mums patinka eilėraščiai, kuriuose neslepiama.