Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Tu šypsaisi tai džiugina tave,
O aš kenčiu, verkiu ir negaliu pažinti,
Kas tavo žodžiuos melas, o kas yra tiesa.

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Visokiais žodžiais keiki tu mane.
Tų prakeiksmų aš neimu giliai į širdį,
Nes dar bjauriau manau apie tave.

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Piktu žvilgsniu tu nužvelgi mane
-Tai tarsi dar viena geležtė sminga man į širdį,
Įžiebdama tau šypseną surūgusiam veide.

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Šviesa vis nežiba šio tunelio gale.
Šaukiu balsu draugus, nors nieks iš jų negirdi
- O tai ir vėl pradžiugina tave.

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Beprotiškas scenarijus, košmariškam sapne.
Siunčiu velniop šventuosius - man dzin ar mane girdi,
Jei Dieve tu esi išgelbėki mane.

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Ir neišgelbės jau manęs stiprybė nei valia,
O ši mintis kaip ta geležtė man į širdį,
Nuplukdo skausmo bangą krūtine

Lengva ranka stumi mane į žiaurią mirtį
Ir sąžine ramia man išplėši akis.
Jau nematau ir neverkiu, ir tai man teikia viltį,
Kad tunelio gale ryški šviesa nušvis.