Ieškotoja. Mirties užkalbėtoja 2

Garsusis žudikas vis dar negalėjo patikėti, kad jo rankose gyva būtybė. Šiltas kūnas buvo to įrodymas, bet prieš kelias valandas pats savom rankom palaidojo Džo, tad tai prieštaravo logikai. Jis girtas. Tiek girtas, kad įsivaizduoja neįsivaizduojamą, net užčiuopia tai.
- Nieko nesuprantu, - suburbėjo vyras ir jo žvilgsnis sustojo ties keista, jaunute blondine. Ši stovėjo už kokių dviejų žingsnių ir nenuleido savo didelių, kiek išsprogusių akių nuo būtybės jo rankose. –Tu taip pat ją matai, - sušnibždėjo Saliamonas.
Jam daugiau jokių įrodymo ir nereikėjo. Pastvėręs Džo ant rankų, apsisuko ir gan smarkiai spyrė miegančiam Gajui. Vaikinas sumurmėjo kažką ir norėjo apsiversti ant kito šono, kai netikėtai visu kūnu trenkėsi į kietas grindis. Šis pazyzė ir trindamas akis atsisėdo.
- Gajau, judinkis, - tyliai paliepė Saliamonas.
- Einame miegoti?
- Manau, šiąnakt niekas nemiegos.
Nuo tokios paslaptingos užuominos vaikinas pakėlė sutrikusį žvilgsnį ir pajuto, kaip jo gerklėje tvenkiasi klyksmas. Jo kūnas pradėjo drebėti, o mintys painiotis. Galva keistai svaigo, o akyse temo.
- Tik neprarask sąmonės! – griežtai įsakė ir dar kartą spyrė.
Gajus nepajuto smūgio, jis paprasčiausiai niekaip negalėjo atitraukti akių nuo naštos ant Saliamono rankų.
- Kas tai? – išspaudė pro bejausmes lūpas.
- Kažkokiu stebuklingu būdu gyva. Man rodos, mes ją palaidojome gyvą.
Geriau jau šito Saliamonui nereikėjo sakyti. Jis pamatė, kaip Gajaus veido spalva tapo gelsvai žalsva, o po kelių sekundžių Saliamonas pamatė skurdžių pietų likučius. Sunkiai atsidusęs, Džo perėmė ant vienos rankos, o likusia laisva pačiupo žiaukčiojantį Gajų. Jis buvo stiprus, todėl beveik nejuto dviejų kūnų krūvio. Pasisuko eiti į savo kambarį, bet kelią pastojo keistoji blondinė.
- Trečios rankos neturiu, tad jei tu pažįsti Džo, sek savo kojomis.
Smuklės šeimininkas ir kiti lankytojai tylėdami akimis lydėjo juos iki pat laiptų ir kai dingo viršuje, kilo įprastinis bruzdesys. Tačiau vienas žilas, kiek kauštelėjęs vyras nesustojamai drebėjo. Tas drebulys buvo baimės išraiška. Jis ką tik atpažino Saliamoną. Visą vakarą jam neišėjo milžino atvaizdas iš galvos. Pamanė, kad nebeprisimins, kur jį matęs, bum ir vyro širdis vos nesustojo. Garsusis žudikas ne tik, kad gyvas ir laisvas, bet ir čia, Tito mieste.
                                          ***
Saliamonas net nenutuokė, kad jį demaskavo. Jis negalėjo dar patikėti, kad Džo gyva. Štai dabar guli jo lovoje, nepajudinama ir pažeidžiama. Jos akių vokai neramiai trūkčiojo, kvėpavimas buvo nelygus, o rankos vis nenustojamai gniaužėsi į kumščius. Džo sapnavo košmarą ir su kažkuo kovojo. Tai buvo beprasmė kova - kad ir kiek mėgino Saliamonas ją pažadinti - bergždžias reikalas. Todėl sėdėjo su sutrikusiu Gajumi ir abudu nenuleido nuo merginos akių.
Džo sapnavo. Ji vėl stovėjo baržoje, o komanda ruošėsi atsišvartavimui. Kalėjimas nebedomino, dabar mintys buvo užimtos kelionės pasirengimu į Nesugrįžusiųjų miestą. Valetas jai parekomendavo kelis pirklius, kurie turi visko, ko gali prireikti pavojingam žygiui. Žinoma, ji pirmiau pasitars su Saliamonu. Džo net nemanė veikti viena - priims sprendimus su savo naujuoju kompanionu. Juk kelionė pavojinga, ji rizikuoja ne vien savo kailiu, bet ir kito asmens. Tad neturi teisės spręsti vienašališkai. Džo vadovaus, bet būtinai paklausys ir Saliamono nuomonės, ir kartu priims spendimą. Tačiau... Jei manys, kad jis tinkamas. O jei ne... Tada veiks savo nuožiūra ir nesvarbu, ar tai patiks jos kompanionui. Džo nematė Saliamono nuo tada, kai kalbėjo Pasimatymų kambary. Trentas sakė, kad jį liepė uždaryti kameroje, apatiniame triume. Gajus stovėjo šalia. Jis nekalbėjo. Džo ir nekalbino, tik pažvelgė į jį ir pamatė, koks neramus, lyg elnės jauniklis, niekaip nenustygstantis vietoje. Iš susijaudinimo, iš džiaugsmo, kad paliks pragarą. Mergina nusišypsojo ir ištiesusi ranką palietė Gajaus petį. Šis krūptelėjo ir pabandė ištrūkti, bet kai Džo stipriau suspaudė, šis aprimo ir pažvelgė į ją.
- Noriu, kad manimi pasitikėtum. Žinau, kad tai nelengva, bet pratinkis prie tos minties.
Šiam nieko neatsakius, Džo mintyse atsiduso ir paleido Gajaus petį. Tik laikas jam padės suprasti ir išmokti daug svarbių dalykų. Deja, laiko ji neturi. Kai tik pasieks krantus, Džo nusiųs vaikiną pas Tomą ir Kurmį, o šie būtinai pasirūpins juo.
- Eik, pasivaikščiok po baržą, tik pasistenk nesimaišyti įgulai po kojomis. Tačiau, kai paskelbs apie inkaro pakėlimą, grįžk pas mane.
Gajui dukart nereikėjo sakyti. Po kelių sekundžių jis dingo Džo iš akiračio.
Gajus vis dar negalėjo patikėti savo laime. Ištrūkimas iš kalėjimo jam buvo pats didžiausias stebuklas. Kai jam kameroje pasakė apie ruošiamą aukcioną ir kad jis ten dalyvaus, viduje sukirbėjo maža vilties liepsnelė. Tačiau ši iškart buvo sutrypta. Kas jo norės? Per jaunas, per silpnas, per liesas ir išvis jokių gabumų neturintis paauglys. Va, jo brolis, tai kitas reikalas. Vien jo išvaizda galėjai pinigų užsidirbti, o kalbėsena ir charakteris moteris padarydavo bejėges. Gajus susiraukė ir piktai atsiduso. Brolis paliko jį likimo valiai, kai sargybiniai apsupo našlės Stiuart namą. Dingo lyg į vandenį, o štai Gajų sučiupo ir ištrėmė į patį baisiausią kalėjimą. Vaikinas prisiminė, kaip šaukė brolio vardą, kai sodino į karietą, skirta kaliniams. Šaukė pakvaišęs iš baimės net žvelgdamas pro grotuotą langelį ir vis šaukė, ir šaukė brolį. Akimirką jam pasivaideno šviesiaplaukė galva, kuri švystelėjo tamsių krūmų fone, bet pranyko, kai karieta pasuko į judrią gatvę. Gajus piktai sušnypštė, kai pajuto akyse ašaras. Prisiekė daugiau niekada nebeverkti, nes tai silpnumo ženklas. Silpnumo ženklas ar ne, bet jis tik tai ir tedarė, kai pakliuvo teisėsaugai į rankas. Bet dabar, kai pagaliau vėl pajuto laisvės skonį vienos moters dėka, jam norėjosi ne tiek verkti, kiek klykti iš džiaugsmo.
- Pasitrauk iš kelio!!! – piktą baubimą pakeitė stumtelėjimas į šoną ir vaikinas pajuto, kaip skrenda.
Gajaus net dantys barkštelėjo, kai visu svoriu trenkėsi į kietas grindis. Ausyse suūžė, o nugurą perliejo baisus skausmas. Šiam tyliai sudejavus,  pasigirdo skardus juokas.
- Gyvas, kirmėlė, o galiu prisiekti girdėjęs kaip trakštelėjo sprandas, - vėl skardus juokas. - Eime, tuoj kelsime inkarą, - pasekė burbėjimas ir tolstančių botų garsas.
Gajus bijojo pajudėti, nes pamanė, kad tas vyras teisus. Ne sprandas trakštelėjo, o jo stuburas. Sukandęs dantis sukrutėjo ir apsivertė ant šono. Tyliai sušnypštęs vėl pasirideno. Atsidūręs ant pilvo lengviau atsiduso ir pagaliu išdrįso pramerkti akis. Patalpa skendėjo prieblandoje, o jo nosis pasiekė pelėsių kvapą. Gajus prisiminė to niekšelio, kuris pastūmė, žodžius, kad tuoj pakels inkarą, o jo gelbėtoja liepė grįžti būtent tuo metu. Sukaupęs paskutinius jėgų likučius atsistojo keturpėsčias, o netrukus netvirtai stovėjo ant kojų. Na, stuburas nelūžęs, tačiau stiprūs sumušimai ir mėlynės garantuotos. Patalpos gilumoje pasigirdo tylūs balsai ir tik dabar geriau apsižvalgęs vaikinas suprato, kad tai vienas iš apatinių triumų, o jisai stovi siaurame koridoriuje. Vėl tylūs žodžiai, tik šįkart aiškesni ir skambėjo kiek arčiau. Kažkas artėjo Gajaus pusėn. Net ir jis puikiai žinojo, kad jam čia būti draudžiama. Apatiniai triumai, o Gajus nežinojo, kuriame yra, skirti kajutėms, maisto sandėliams, ginklų saugykloms ir kameroms. Greitai apžvelgęs koridorių, pamatė laiptus, vedančius į viršų. Nuo jų ir buvo nustumtas. Žengęs link laiptų, sustojo kaip įbestas, nes spartūs žingsniai ir garsėjantis pokalbis girdėjosi visai netoli. Priekyje už kampo ėmė ryškėti nešamos lempos šviesa. Gajus niekaip nespės pasiekti laiptų nesukėlęs triukšmo, o kai sučiups, niekas nepatikės jo žodžiais. Apvils savo gelbėtoją, o laisvė pakibs ant plaukelio. Kai lempos šviesa ir garsūs žingsniai priartėjo prie posūkio, Gajus mintyse pasimeldė.
Staiga už nugaros pajuto kažką šalto. Nespėjus pasisukti, ledinis delnas užspaudė burną, o tvirta ranka įtraukė į tamsų sandėliuką. Gajus prie ausies pajuto tylų kvėpavimą,  išgirdo žodžius:
- Tylėk.
Jis nė nemanė klausyti ir ruošėsi grumtynėms, bet kai šalia sandėliuko durų nutilo skubūs žingsniai, o lempos šviesa prasiskverbė pro durų apačią, sustingo.
- Bet, kapitone, ji barono agentė. Juk žinote jo reputaciją! Niekas nelieka nenubaustas, jei kas pamėgina pakenkti barono agentams, - vyro balsas neslepiamai drebėjo.
- Žinau, Barni, bet mes su Trentu viską aptarėme. Taryba labai pradžiugo, kai sugavo pažymėtąjį, tačiau kai sužinos apie jo žūtį, įtūš, o kai sužinos apie Saliamono išsisukimą nuo mirties, tai virs katastrofa! Spėk, kam kris galvos? Mums... – mirtinai ramiu balsu išspaudė ir nutilo. Kai kapitono kvėpavimas aprimo tęsė:
- Visiems paskelbsime, kad tai nelaimingas atsitikimas, todėl ir išplaukiame anksčiau, kad audra nespėtų praūžti.
- Bet...
- Paklausyk, žudikas ištrūksta. Nužudo kelis jūreivius. Agentė puola jo tramdyti, tad Saliamonas ir ją nudaigoja, o mes pasirūpinsime juo. Viskas paprasta.
- Jis stiprus, neįsivaizduoju, kaip mes įveiksime. O jei žudikas nepuls? Agentė...
- Tu tikras kvailys! Čia tik istorija, gandams paskleisti. Iš tikrųjų Saliamoną kameroje dar pribaigsime, na, o su mergaičiuke ir jos vaikėzu lengvai susidorosime. Jūra tuo puikiai pasirūpins.
- Nežinau, kapitone, mane kamuoja bloga nuojauta.
- Patylėk, Barni. Net neįtariau, kad tu toks skystablauzdis. Paimk Otą, Džimą, Monką, Garį ir atvesk juos pas mane. Aptarsime detales. Žiūrėk, neprasitark kam nors.
- Klausau, kapitone.
Kai žingsniai nutolo, Gajus net neįtarė, koks įsitempęs buvo. Jo sutrenkta nugara iškart apie save davė žinią, kai tik sustingę raumenys atsipalaidavo.
- Oi! – suinkštė ir pasitrynė skaudamą vietą.
Nespėjo sureaguoti, kaip sandėliuko durys atsivėrė ir Gajus buvo išstumtas lauk. Pasipiktinęs pasisuko ir susidūrė su juodomis akimis.
- Viską girdėjai, tad dumk ir pranešk viską savo šeimininkei!
Gajus nesijudino. Mintys susijaukė, o skausmas tik dar labiau trukdė mąstyti. Kakta išrasojo, o gerklėje pajuto vario prieskonį.
- Aš...
Juodaakis skėlė jam stiprų antausį, kad net aidas atsimušė koridoriaus sienose. Po to stipriai suėmė už smakro ir jo juodos akys priartėjo prie Gajaus veido. Vaikinas jautėsi lyg patekęs į transą.
- Tave išlaisvinusi moteris pateko į bėdą. Girdėjai jų pokalbį? – šiam linktelėjus, tęsė, - Jie nori atsikratyti jumis visais. Tad skuosk į viršų ir įspėk tą patrakusią mažylę, kad ruoštųsi susidurti su didelėmis bėdomis.
Gajus pasisuko ir nulėkė prie laiptų. Bet dar nepadėjęs kojos ant pirmojo laiptelio, atsigręžė atgal. Juodaakio nebebuvo, tačiau sandėliuko durys negirdimai varstėsi pagal baržos sūpavimosi ritmą.
Džo rado ten, kur ir paliko. Ji rymojo atsirėmusi ant turėklų ir žvelgė nereginčiomis akimis kažkur į tolį. Ramybę sudrumstė staigus baržos susiūbavimas, po kurio sekė keliamo inkaro bruzdesys. Gajus prisiartino prie merginos kaip tik tuo metu. Ši pajutusi, kad nebe viena, atsisuko su akinančia šypsena veide.
- Man patinka tavo punktualumas. Deja, turiu tau nelabai malonią naujieną... – Džo nutilo vidury sakinio, kai pamatė koks sugrįžo Gajus. – Kas tai padarė?
Jos malonus balsas staiga tapo šaltas it peilio ašmenys, o akys susiaurėjo iki mažų plyšelių. Džo švelnūs pirštai palietė jo veidą ir atsargiai perbraukė per negilų įbrėžimą. Akys užkliuvo už murzinų drabužių ir to, kaip Gajus vos pastebimai laikosi ranka už vieno šono.
- Kas tai padarė? – tyliai pakartojo ir priėjo arčiau.
Vaikinas greit apsižvalgė į visas puses ir nepastebėjęs nieko įtratino, čiupo Džo už riešo. Palinkęs į priekį sušnibždėjo:
- Mums gresia dideli nemalonumai. Kapitonas ruošia pasalą prieš barono agentę ir Saliamoną.
- Ką? Jis nedrįstu...
- Aš viską girdėjau, kaip ir vyras juodomis akimis. Nemeluoju jums! – su kiekvienu žodžiu spaudė jos riešą nejausdamas, ką daro. – Aš nemeluoju! – kartojo.
Džo žvelgė į jį ir nežinojo, ką pasakyti. Gajaus veidas buvo persikreipęs iš baimės, o jo išvaizda bylojo, kad patyrė kažkokių nemalonių nuotykių. Be to, ji pati matė, kaip kapitonas ir Trentas apie kažką kuždėjosi.
- Eime, - paliepė Džo ir daugiau nieko nepasakiusi nusitempė Gajui nežinoma kryptimi.

                                          ***
Saliamonas sukandęs dantis tiesiai rymomojo prie sienos. Nosis jau nebekraujavo, bet burnoje vis dar jautė kraujo skonį. Turbūt neteks danties, nors nė vienas neklibėjo. Žiurkės jį surišo ir tol kūlė, kol jiems paskaudo rankos. Tačiau Saliamonas nešaukė, neprarado sąmonės, tik žvelgė keršto kupinu žvilgsniu. Jie visi įskaitė jo akyse savo mirties pranašystę, bet kadangi smogikai jautėsi saugūs už kameros sienų, o žudikas jame tupėjo, tai jiems tas pažadas nieko nereiškė. Šie šiepėsi ir tyčiojosi, o kai kurie net išdrįso spjauti jo pusėn. Kai pagaliau jiems nusibodo Saliamono abejingumas ir šiurpą keliantis žvilgsnis, neatsigręždami paliko vienutę. Tik įsitikinęs, kad jo nebestebi, vyras skausmingai susikūprino. Atrodo šonkauliai nelūžo, mąstė apčiupinėdamas save. Bet kai šalia vienutės durų šmėstelėjo šešėlis, Saliamonas akimirksniu atsitiesė nutaisęs pasipūtusią miną. Nesulauksit prakeikit, šunys, mano dejonių! Niūriai mintijo, kai vienutės durys lėtai pradėjo vertis. Pirmas pasirodė Gajus, o netrukus vidun smuktelėjo ir Džo, kai įsitikino, kad niekas jų nematė.
- Turime bėdų, - pusbalsiu tarė Džo ir atsigręžė į savo naująjį kompanioną.
Kamera skendėjo prieblandoje, kadangi tedegė viena žibalinė lempa, kuri kabėjo netoli įėjimo ir šykščiai dalino šviesą. Džo nepatiko ši patalpa, kaip ir jos kajutė ar pati barža. Mergina neramiai patrynė rankas lyg mėgindama sušilti. Saliamonas suprato, kad bėdos didelės.
- Gajus nugirdo kapitono pokalbį su vienu iš jūreivių, - kalbėdama artėjo link kameros pati to nepastebėdama.
Ji buvo nuleidusi galvą ir kai po kelių minučių pažvelgė aukštyn, nežymiai krūptelėjo. Džo stovėjo šalia Saliamono, o juos teskyrė kameros virbai. Mergina pametė pokalbio temą, vyras tuo nesistebėjo. Visi šalia jo jausdavosi nejaukiai. Tad kai pamėgino atsitraukti atgal, Džo nustebino ir jį, ir save suimdama už stiprios rankos.
- Tave sumušė? – tai buvo retorinis klausimas, kadangi ant Saliamono prakirstos lūpos vis dar matėsi sukrešėjęs kraujas.
- Aš greitai gyju, - suburbėjo šis.
Džo akis apraukė įniršis, o lūpas papuošė pagiežinga šypsena, Saliamonas pagalvojo, ar ji išvis girdėjo jo žodžius.
- O taip, laukiu nesulaukiu kovos.
Instinktyviai pasiraususi apsiausto kišenėje, susižvejojo iš kažkur užsilikusį medžiagos atplaišą. Kol valė sumušimus ir menkus įbrėžimus, papasakojo, ką nugirdo Gajus. Kai baigė abu darbus, žengė atgal, o skiautę įgrūdo į kišenę.
- Turiu tave iškrapštyti iš čia, be to, - ji mostelėjo į iki tol tylėjusį Gajų, - man pasakė, kad privalu uždėti jam grandines ant kojų. Atseit mano saugumui, kol pasieksime uostą. Jei grįžus atsisakysiu tą padaryti, tai jie gali kažką įtarti.
Jos įkarštį atšaldė staiga atsivėrusios vienutės durys. Šios su trenksmu atsimušė į sieną ir gailiai sudžeržgė lyg protestuotų.
                                      ***
Saliamonas prieš akimirką giliai įmigęs pašoko iš vietos ir nuskriejęs prie Gajaus, negailestingai prispaudė šį prie sienos. Vaikino kojos tabalavo ore, o burna godžiai gaudė orą. Džo kūnu nuvilnijo kupinas įtampos virpulys. Akių vokai sutrūkčiojo ir lėtai prasivėrė.
- Po velnių, tai tu! Buvai išėjęs? – spjaute išspjovė klausimą ir prakeikė save už akimirkos silpnumą.
Jis nemiegojo beveik parą, bet tai nebuvo kliūtis, kadangi jo profesija reikalavo ištvermės, tad galėdavo dirbti nesudėjęs bluosto dienomis. Tačiau kankinanti tyla kambaryje, o iš apačios sklindanti muzika ir triukšmas taip liūliavo, kad net nepastebėjo, kaip nugrimzdo užmarštin. O štai dabar stovi ir traiško niekuo dėtą vaiką dėl savo trumpalaikio atsipalaidavimo. Gajus atrodė paklaikęs ir Saliamonas tučtuojau atleido gniaužtus. Žvilgsnis nerimastingai lakstė nuo gulinčios Džo prie vyro veido.
- Atsiprašau, vaikine, kad taip tave išgąsdinau. Tai tiesiog mano refleksai...
- Jie žino... Saliamonai, apačioje visi žino, kas tu! Apie žudynes... baržą... Mano, kad tai mūsų darbas...
Staiga Saliamonas įsiklausė. Nieko. Visiškai nieko. Kapų tyla supo smuklę, kurią sutrukdė Džo žodžiai:
- Ot velnias.

                                          ***
Fėja svajingai niūniavo, o kai to nedarydavo, pamasažuodavo pavargusį kūną su kvapniomis putomis. Vanduo jau seniai atvėso, bet ji niekaip neprisiruošė lipti lauk. Iš apačios sklidęs šurmulys paslaptingai nutilo maždaug prieš dvidešimt minučių, o kaimyno, „vyro“, kambaryje nieko nesigirdėjo. Ne smuklė, o aukščiausios klasės viešbutis! Geras aptarnavimas, vonia ir tyla. Ko gi daugiau keliautojas gali trokšti? Fėja mieguistai pasirąžė ir pagaliau nugalėjus savisaugos instinktui, kad gali nepastebimai užmigti ir nuburbuliuoti po vandeniu, atsargiai išlipo. Pasikuitusi po nedidelį lagaminėlį ištraukė senuosius bobulės naktinius marškinius. Kažkaip vis nerasdavo laiko nusipirkti naujų. Na dabar jo turėsi pakankamai, pagalvojo moteris ir įsliuogė į lovą.
- Nuostabu... – sumurmėjusi nusmigo.
Po penkių minučių atsivėrė pragaro vartai. Jų triukšmas galėjo prikelti ir mirusįjį, bet prikėlė Fėją.