Jis

Vienas ir du.
Pabūt kartu.
Tokie nelemti tie buvimai kartu.
Nors tu man sugrįžęs
ir būni toksai gražus, kaip Viešpats
švenčiausiam pasaulio danguj.
Smeigtukas tu mano krūtinėj.
Aštrus ir jautrus.
Paradoksas tu mano dienų, ir naktų.
Rytų, vakarų ir pietų.
Ir šiaurėj pabūti žadu
su tuo paradoksu tavu.
Dvilypis artistas spektaklio su mano
naiviu vaikučio žvilgsniu.
Ir virpu kaip paukštis pagautas tavųjų delnų.
Bet tu taip trumpai,
mane pagavęs laikai.
Meldžiuosi dėl to, kad sunku ir tikiu.
Su rožiniu miegu po savo kaklu.
Nespėjau, mielasis, atiduot
Marijos savos, kur ant kaklo, prie rožinio,
nuo mano gimimo
ir baltų lelijos žiedų.
Turėjau tik naktį aš,
paskutinių jausmų
ir pirštais mylėjau tavo veido
odos švelnumus.