Vėlinės

Mirtis - miego būsena, sapno erdvė,
Kur išeina brangieji, kur išeisim visi...
Nieks nuo jos nepabėgs, niekas jos neišvengs
Vėlų rudenį mirtis akysna mums pažvelgs...

Aš supyliau jau daug - kapinynų juodų...
Išlydėjau anapus senų, jaunų draugų,
Kai užmerkę akis, jie paniro sapnuos-
Palikę man tik pabučiavimą veiduos...

Po kaštonu senu atsistojęs regiu
Jų paveikslus šviesius; išgirstu ir žodžius:
Neužsklęski langų, dar paliki duris
Mes atbrisim sapne tavęs atlankyt...

Ir štai po kojom dūžta tūkstančiai kaštonų... dar žalių,
Kurie lyg rudenio savo sulaukę žmonės
Suskubo nusimesti kevalus senus...
Galvodami apie pavasarį - Prisikėlimą...

Guliu aš vienas tyliai po medžiu
Tiktai į dangų, kai vis pažvelgiu,
Imu ilgėtis jų...
IŠĖJUSIŲ...