bajorų puota

Į svečius pasikviečiau dvi drauges, su viena atsisėdome salone, o kita sukosi mano virtuvėje. Su ta pirmąja, kurios vardas buvo, Regina, mes nusprendėme pasišnekėti, ir nelauktai užsivedė pokalbis apie duris, Regina man šit ką pasakojo:
- Žinai, mane užknisa- visi, beveik, žmonės nemoka naudotis durimis, kai jie atsiranda  patalpoj, ar lauke, tai atrodo, kad plastikinis maišelis prašvilpė ir viskas. Nemoka naudotis durimis visi. Aš, pavyzdžiui, pro duris mėgstu ĮŽENGTI. Kaip tam eilėrašty „Kai mes pasirodom, tai seniams atrodo...
- ... Kad saulutė pasirodo“, aha žinau.
- Tai va. Va. Laikysena! Durys! Nugarytė! Veido išraiška, eisena, durų atsidarymo  kampas, pasisveikinimas- laikysena, laikysena, laikysena!!! Ką visi..
-Marta (čia galvą pro duris drąsiai iškišo antra draugė Augustina ir kreipėsi į mane), jūs ką visai nenaudojat mažų maišelių? Pas jus tik dideli!
- Ne, mes VISAI nenaudojam mažų  maišelų, jei tik koks atsiranda iškart išmetam. Naudojam TIK didelius maišus. - aš nutaisiau suktą suktą vagies išraišką. Augustina irgi nutaisė tokią pat ir dingo, virtuvėj. Regina jau buvo atsistojusi, atsidariusi mano spintą (įžuli ponia), išsitraukusi mano šėimos fotoalbumą ir varto. Varto, ir gana. Juokiasi pati sau, stovi, žodžiu, prie lango- smagu. Aš truputį pasėdėjau ir pasižiūrėjau į šitą vaizdą, tada atsistojau ir nuėjau į virtuvę. Eidama pro veidrodį pamačiau, kad suknelės užpakalis susiglamžęs ir ne juokais susinervinau, bet virtuvėje taip skaniai kvepėjo, kad iškart nudžiugau. Augustina kepė vištą, ir man pasakojo apie kažkokią šlykščią mergą.
- Žinai pažinojau kelis tokius šlykščius tipus, ir visi jie kažkaip savaime išnykdavo iš akiračio, o šita nedingsta, vis kur nors pasirodo. Žinok negaliu su ja būt prie kitų žmonių, dar kai dviese būnu, susitvarkau, nes jinai mane labai mėgsta, ir taip toliau, bet prie kitų tai šlykštumo viršūnė.
- Tai kas jai yra?
- Kai į ją pasižiūri atrodo, viskas labai tvarkoj. Visom temom gali pasisakyt, labai prisikaičiusi ir apsišvietusi, tiesa tik tų dalykų kurie daro garbę. Žodžiu, atrodo labai mandagi, atseit taktas, atseit etiketas. Viskas čia gerai. Bet tu pabandyk ją pasodint prie žmonių, kurie jai atrodo nereikšmingi, tu pamatytum kaip ta boba elgiasi! Taip atvirai kitiems į veidą nuobodžiaujančio žmogaus aš seniai nemačiau. Arba kai kas juokauja nešvankiai tai tada jai pats linksmumas. Juokiasi, net kai ją pačią kaip nors nešvankiai apvardžiuoja. Aš nemėgstu, net kai juokais taip ant manęs pavaro, jautiesi kaip į šūdą įlipus, supranti.
-Jo. Jo.
- Nu tai va. Dar pastoviai bando būt tokio kietumo kaip bernai. Šitas, man iš viso kojas rankas pakerta. Ta prasme tokios kietumo rūšies. Žodžiu atrodo nesmagiai. Tada kai taip įdėmiau pasižiūri, pamatai, kad krūvai tokių talentingų, šnekių, išsilavinusių jaunuolių trūksta kilmės dokumentų. Žvėriškai.
- Man labai smagu, kad mūsų chebra yra geros veislės- čia pasakė iš koridoriaus Regina. Matyt žiūrėjo į veidrodį. - Aš jums sakau, kad luomai žiauriai matosi, ir nėra žalingesnio dalyko kaip kergti žmones su kitų luomų atstovais.
-Jo. -pritarė Augustina.
- Tai kaip vištas? Geras? - susirūpinau ne juokais.
- Vištas dar blogas. Už 15 minučių.
- Tai einam išgersim tada, užvakar kaip tik nupirkau degtinės.