Apologija mirčiai. Stalas. Padengtas priešmirčiais,
Uogą bučinio skabo nei pikti, nei geri pranašai.
Kam gyventi, o kam, - tik be perstogės mirti, -
Ratą nuojautų įsuka persprogę gūžį barzdoti vilkai.
Užkas, mama, plėnimis laiko pamintą svirtį,
Karts nuo karto languos suriaumos įsibrovę giedoriai
Gaidžiai. Ar atminsni, kuomet nepaliaujamai sutemoms
Nirštant, baltą ranką savo ištiesus į gyvastį saulės laikei...
Brangioji, gerai nusiprausk, ir, kai akyse prašviesės, skaityk dar kartą. O jei nepadės, šalia pasidėk žibintą, ir paprašyk jo, kad jis tau nušviestų bent jau žodžio "apologija" reikšmę.
:)
O po to atsiprašyk, manęs ir Emvillkės, gerai?:))
Ne, neužsigaukite, neperteikėte Emvilkės. Ją reikia pažinti.
Ji yra juk tarsi įkūnyta lyrinė pjesė, jausminga, veržli lyg lyg pats taifūnas, dosni kaip žemė, motiniškai protinga.
Apie mirtį - nė kalbos neturi būti ją perteikiant, gyventi veržiasi. Posme jos siela.
Niūriai perteikėte. Ji yra linksma moteris, humoru trykštanti.
Apologija mirčiai. Stalas. Padengtas priešmirčiais,
Uogą bučinio skabo nei pikti, nei geri pranašai.
Kam gyventi, o kam, - tik be perstogės mirti, -
Ratą nuojautų įsuka persprogę gūžį barzdoti vilkai.
Užkas, mama, plėnimis laiko pamestą ubago svirtį,
Karts nuo karto languos suriaumos įsibrovę giedoriai
Gaidžiai. Ar atminsni, kuomet nepaliaujamai sutemoms
Nirštant, baltą ranką savo ištiesusi gyvastį saulės laikei...