Rašyk
Eilės (74652)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10561)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tas, kas iš savęs padaro žvėrį, atsikrato skausmo būti žmogumi.
S. Johnson (1709-1784)


Blogiausia kas gali nutikti alkanam plėšrūnui – tai atsidurti tarp daugybės beginklių potencialių, bet draudžiamų, grobių.
Zyvas rankomis atsirėmė į sieną ir pabandė galvoti tik apie šaltą vandenį, bėgantį iš parūdijusio dušo. Prausykla buvo sausakimša vyrų, kai kurie džiaugsmingai juokėsi, turkšdamiesi po vandens srovėmis, galiausiai sulaukę progos nusiplauti visą purvą. Aplink tvyrojo nuogo žmogaus kvapas, kuris varė Zyvą iš proto. Viduje tūnantis žvėris jau šiepė dantis – juk tiek dienų jis buvo alkanas. Vaikinas iki kraujo sukando lūpą ir skausmas kiek prablaivino protą. Reikėjo kuo greičiau dingti iš kalėjimo. Ši vieta, dūstanti nuo žmonių pertekliaus, buvo tikras košmaras.
- Žiūrėk kur eini, nevėkšla! – riktelėjo kažkas vaikinui tiesiai už nugaros.
- Pats žiūrėk!
Zyvas atsisuko. Du kaliniai stovėjo vienas priešais kitą ir varstė savo priešininką piktu žvilgsniu. Staiga vienas užsimojo kumščiu ir tėškė kitam per veidą. Ore pasklido kraujo kvapas. Priešininkai susistumdė, pirmasis spyrė į pilvą, tada dar kart užvožė per snukį. Smūgis buvo toks stiprus, kad vyras neišsilaikė ant kojų ir nugriuvo už nugaros stovėjusiam Zyvui tiesiai į glėbį. Keli lašai kraujo užtiško vaikinui ant veido. Pro susigrūdusius žiūrovus prasibrovė pirmieji prižiūrėtojai.
Zyvas juto kaip į kraują išsiskyrė adrenalinas, turintis bent kiek apmalšinti transformacijos skausmą. Sveiką protą nugalėjo laukinis vilko alkis. Po oda sujudo raumenys ir kaulai, į lūpas įsmigo ką tik prasikalusios žvėries iltys.
Kalinys susiėmė už kruvinos nosies ir pabandė atsistoti. Prižiūrėtojai pačiupo pirmąjį mušeiką, o prie išėjimo pasigirdo pastiprinimo švilpukas. Zyvas pagriebė besikeliančiam vyrui už rankos, kuris įsiutęs atsigręžė.
- Ką tu čia...
Nebaigęs sakinio žmogus paspringo savo paties krauju, kai Zyvas į jo gerklę suleido dantis. Tą pačią akimirką pasirodė ir riaušėms malšinti skirta uniforma apsitaisę prižiūrėtojai. Jie tik sekundės dalį sudvejojo, tada išsitraukė gumines lazdas ir puolė. Smūgių krušą Zyvas pasitiko visiškai nepasiruošęs. Vilko sąmonė pasitraukė, leisdama baudą iškentėti žmogui.

Atsipeikėjęs Zyvas lėtai pramerkė akis. Skaudėjo visą kūną, galva buvo sunki lyg švininė. Du prižiūrėtojai tempė vaikiną siauru pilku koridoriumi, girdėjosi tik Zyvo rankas ir kojas kaustančių grandinių skambėjimas ir priekyje einančio trečiojo prižiūrėtojo tylus švilpavimas. Praėję dideles metalu kaustytas duris, jie atsidūrė lauke. Viską aplink skandino sniego pusnys, spaudė stiprus šaltukas. Nors ir menkas, tačiau ledinis vėjas kiaurai košė pro Zyvo plonytę kalinio uniformą.
Kiemelio pakraštyje ant kruopščiai nuvalyto pakilimo tako stovėjo nedidelis dvimotoris lėktuvas. Įlipus vidun, Zyvą ir jo palydovus ėmė narstyti niūrios kalinių akys. Vaikiną pasodino ant suoliuko, kojas prirakino prie grindyse įtvirtinto žiedo, o rankas – prie tokio pat žiedo kyšančio virš galvos. Lygiai taip pat supančioti buvo ir kiti septyni nusikaltėliai, kuriuos dar kart patikrinę, prižiūrėtojai davė ženklą pilotams.
- Gero kelio į Olimpą, - nusiviepė vienas, lipdamas lauk iš lėktuvo.
- Užsikrušk! – riktelėjo kažkuris iš kalinių, bet jo balsą užgožė užvesti lėktuvo varikliai.
Zyvas pakrutino rankas, patampė grandines. Vilko dantimis jų gal ir pavyktų atsikratyti, tačiau žmogaus jėgoms jos buvo neįveikiamos. Vaikinas pasitrynė šąlančias pėdas vieną į kitą ir atsiduso.
Į šiaurę atkeliaudamas Zyvas naiviai tikėjosi pradėti naują taikų gyvenimą, pabėgti nuo persekiojančios praeities šmėklos, tačiau vos įžengus į šias žemes, jį lavina užgriuvo nelaimės. Pirmiausia plėšikų užpuolimas, tada muštynės pirmame pasitaikiusiame miestelyje, kalėjimas, o dabar dar ir Olimpas. Visame pasaulyje vyko gladiatorių kautynės, pritraukiančios daugybę pinigingų tipų, kuriems tai buvo tik azartinis žaidimas ir pramoga. Olimpas garsėjo kaip didžiausia arena, galinti pasiūlyti kiekvienam piniguočiui kovų pagal asmeninį skonį, kad ir koks iškreiptas jis bebūtų. Patekus į tą vietą kovotojo kailyje, šansų sugrįžti gyvam beveik nelikdavo.
- Prakeikimas... – sumurmėjo.
Vaikinas suvokė savo nepavydėtiną padėtį. Jei ir pavyktų išsilaisvinti iš grandinių, nebuvo kur dėtis. Iššokti iš lėktuvo, net ir tokiam kaip jis, reikštų tikrų tikriausią mirtį, o pilotų kabina buvo atskirta tvirta metaline siena, kurioje žiojėjo tik nedidukas langelis, uždengtas iš kitos pusės.
Vaikinas užsimerkė ir išvydo padrąsinantį sesers šypsnį. Ji visada buvo nepataisoma optimistė, net kai juos ėmė persekioti medžiotojai, sugebėjo įžvelgti šviesią ateitį.
Zyvas net pats nepajuto, kaip užsnūdo. Pažadino jį stipriai į šoną kryptelėjęs lėktuvas. Vieną akimirką atrodė, kad jis sėkmingai grįš į savo ankstesnę padėtį, kai galinga jėga vėl bloškė per šoną. Kažkuris iš kalinių ėmė garsiai kalbėti maldą. Vaikinas užsimerkė ir nejučiom ėmė mintyse jam antrinti.
Nevaldomas lėktuvas visu greičiu smigo žemyn... Kai jis tėškėsi į žemę, prasidėjo tikras pragaras. Stipriai stuktelėjęs galva į sieną, vaikinas apsvaigo ir viską matė lyg per rūką. Kažkas rėkė, kažkas vaitojo, akis ėmė graužti dūmai... Stiprus smūgis sudrebino lėktuvo šoną, akimirkai viskas sustingo ir staiga visas pasaulis pavirto į pašėlusią karuselę. Sienos pleišėjo ir staiga garsiai pokštelėjo – lėktuvas lūžo pusiau. Galas nusivoliojo kita linkme, o karuselė vis dar tebesitęsė. Pajutęs laisvas rankas, Zyvas prisidengė galvą, kai netikėta jėga truktelėjo už kojų ir jis krūtine trenkėsi į lėktuvo kraštą, o tada šlumštelėjo į sniegą.
Atsimerkė Zyvas kai skausmas krūtinėje kiek atlėgo. Akyse vis dar sukosi beprotiška lėktuvo karuselė, tačiau atsipirko vaikinas tik stipriai nubrozdinta kaire ranka, keliomis mėlynėmis ir greičiausiai lūžusiu šonkauliu.
- Šįkart, Zyvai, tau labai pasisekė, - sukikeno vaikinas ir silpnai šyptelėjo. –Sesute, tavo brolis tikras sumautas laimės kūdikis...
Galiausiai prisivertęs save atsisėsti, Zyvas apsidairė. Kažkur už kalniuko matėsi liepsnos pašvaistė ir girdėjosi vis dar gyvų, bet negalinčių ištrūkti, kalinių balsai. Papėdėje vaikinas pastebėjo piloto lavoną.
Rankas kaustanti grandinė per avariją trūko, tačiau Zyvo kojos vis dar buvo prikaustytos prie lėktuvo nuolaužos. Kiek leido jėgos vaikinas ją stumtelėjo, ir ši lengvai nuslydo žemyn, nusitempdama paskui ir žmogų. Kai pagaliau sustojo, Zyvas išsikepurnėjo iš sniego ir apkeikė save už kvailumą. Pamatęs šalia piloto lavoną, jis vėl šyptelėjo. Apžiūrėjęs rado pas negyvėlį raktus nuo grandinių. Atsirinkęs savąjį, šiaip ne taip sugebėjo sugrabalioti raktelį ir išlaisvinti kojas, kurių jau beveik nebejautė. Jį patį krėtė drebulys, dantys kaukšėjo kaip pasiutę.
Atsikratęs antrankių, Zyvas čiupo už piloto bato, norėdamas nuauti, bet netikėtas smūgis į galvą jį nubloškė šalin. Pajuto per kaktą varvantį kraują, krūtinę taip nudiegė, kad Zyvas nevalingai sudejavo. Užpuolikas atbrido iki jo, pašaipiai nusijuokęs dar spyrė į pilvą. Skausmingas riksmas užstrigo gerklėje, akys apsiblausė, viskas aplink nutilo.
Lyg per miglą vaikinas juto kaip po oda sukruto raumenys ir kaulai. Lūžęs šonkaulis sugijo, o sušalusį kūną apgaubė palaiminga šiluma. Ausis pasiekė įvairūs garsai, o į nosį tvoskė daugybė kvapų.
Zyvas atsimerkė ir jau vilko akimis apsidairė aplink. Juodas, tankus, ilgas kailis puikiai saugojo nuo šalčio, o nosis jau uodė neseniai čia stovėjusio žmogaus kvapą. Išlindęs iš savo senų drabužių, žvėris priėjo prie negyvo piloto. Jis gerai prisiminė, kad užpuolikas jau vilkėjo žieminiu kostiumu ir avėjo tokiais pačiais, kaip šio žmogaus, batais. Tačiau negyvėlis taip pat buvo nurengtas. Šiose žemėse, kur beveik apskritus metus karaliavo žiema, geras žieminis kostiumas kainavo milžiniškus pinigus. Ir vien dėl jų tas niekšas užsipuolė...
Apuostęs žemę, plėšrūnas surado pėdsakus ir dusliai suurzgė. Užteks taikiojo Zyvo, metas medžioklėn.
Lėktuvas sudužo plyname lauke. Čia augo tik vienas kitas medis, reljefas bangavo aukštyn žemyn sudarydamas pavienius kalnelius. Pamažu pradėjo snigti, o žvarbus vėjas nemanė nurimti.
Lengvai šuoliuodamas per pusnis, vilkas netruko pasivyti žmogų. Palipęs ant kalniuko viršūnės, Zyvas pamatė savo užpuoliką. Jis stovėjo apačioje ir dairėsi po netikėtai atsivėrusią lygumą. Žvilgtelėjęs sau už nugaros ir pastebėjęs juodąjį vilką, žmogus baimingai žengtelėjo atatupstas, tada pakniopstom nulėkė per lygumą. Zyvas nučiuožė nuo kalniuko ir nieko nelaukdamas nusivijo grobį.
Bėglys grįžtelėjo dar kart ir, pamatęs plėšrūną jau visai čia pat, sviedė į jį rankose laikytą antrąjį žieminį kostiumą, į kurį buvo įsukti batai. Vilkas jau ruošėsi liuoktelėti žmogui ant kupros, kai ausis pasiekė eižėjančio ledo garsas. Jis slysdamas sustojo, o priešais bėgantis žmogus prasmego vandenyje. Zyvas dar kiek pavaikščiojo netoli atsivėrusios eketės, tikėdamasis, kad jo skriaudėjas išnirs, bet netrukus nusivylęs apsisuko ir nubidzeno prie numesto nešulio.
Lygumą jis nusprendė apeiti pakraščiu. Iš visko sprendžiant čia turėjo tyvuliuoti didelis ežeras, kurio centre, kaip paaiškėjo, ledas nebuvo toks jau tvirtas. Zyvas net neketino žvarbiam vėjui atstatyti savo nuogo užpakalio, tad pasibaigus ežerui ir vėl prasidėjus kalvoms ėmė dairytis kokios užuovėjos, kur galėtų išsinerti iš vilko kailio ir apsirengti. Jau pradėjus temti, jis pririsnojo nedidelį kaimelį. Niekur nesimatė nė menkiausios šviesos, kažkur barškėjo vėjo draskoma langinė, tarp apgriuvusių trobesių sukosi tik sniego verpetai. Pastatęs ausis plėšrūnas lėtai įsėlino į vieną iš kraštinių namų. Niekur nesijautė net menkiausio žmogaus kvapo, visur buvo tylu ir apleista. Išvargęs Zyvas nusprendė kelionę atidėti iki rytojaus. Numetęs nešulį ant žemės, jis pats susirangė šalia, užsidengė uodega nosį ir neramiai užmigo.

Prabudo Zyvas vos pakilus saulei. Skaniai nusižiovavęs ir pasirąžęs, jis pasiruošė transformacijai. Kai paskutiniai kailio likučiai nuslydo ant grindų, vaikinas skubiai įšoko į žieminį kostiumą ir apsiavė batus. Patikrinęs vidinę kišenę, rado mirusio piloto piniginę su šiek tiek pinigų ir nusišypsojo.
Vėjas buvo nurimęs, snyguriavo. Visą rytą klampojęs sniegu, Zyvas galiausiai pasiekė ant pylimo iškeltus traukinio bėgius ir patraukė palei juos. Praėjęs griuvėsius, riogsančius abiejose pylimo pusėse, ir pakilęs ant kalnelio tolėliau išvydo miestelį. Šįkart tai nebuvo vaiduoklių buveinė, jau iš toli matėsi perone laukiantys žmonės. Pakraštyje stovėjo didelis rąstinis pastatas, iš kurio kamino rūko dūmai. Virš durų kabėjo užeigos iškaba, o šalimais pririštas snaudė šunų kinkinys. Vaikinas šyptelėjo. Nors jam reikėjo kuo greičiau ir kuo toliau pabėgti nuo avarijos vietos, bet visgi nusprendė, kad nusipelnė šiltos sriubos lėkštės.
Plačiu lanku apėjęs besiilsinčius šunis, Zyvas įžengė į užeigą. Šiluma tvoskė į veidą, o malonus maisto kvapas privertė pilvą garsiai suurgzti. Nuraudęs vaikinas peržvelgė susėdusius žmones ir skubiai nupėdino prie laisvo staliuko.
Pro šalį ėjusi padavėja sustojo ir nužvelgė Zyvą nuo galvos iki kojų. Susitaršęs, murzinas svečias kėlė įtarimą.
- Ko pageidausi? – šaltai paklausė.
- Ar turit kraujinės sriubos? – pusbalsiu paklausė vaikinas
Moters antakis klausiamai šoktelėjo aukštyn.
- Turim tik žiurkės kraujo. Tiks? – kiek neužtikrintai pasidomėjo ji.
Vaikinas linktelėjo. Staiga padavėja kiek pasilenkė ir įsmeigė savo akis į Zyvo. Šis atsilošė, pasijutęs labai nejaukiai.
- O pinigų turi?
- Žinoma.
Skubiai išsitraukęs piniginę, jis paklojo ant stalo banknotą. Padavėja įsikišo pinigus sau tarp krūtų ir meiliai nusišypsojo.
- Tuoj bus, mielasis.

Sriuba buvo neįtikėtinai skani. Bent jau taip atrodė ilgai šviežienos nevalgiusiam Zyvui. Jis pasigardžiuodamas išsrėbė pirmąją lėkštę ir paprašė antros.
Lauke pasigirdo šunų lojimas, bet vaikinas nekreipė į tai dėmesio. Durys su trenksmu atsivėrė ir naujasis svečias lėtai perėjo užeigą. Jam einant pro Zyvą, šis užuodė jo kvapą. Vaikinui net vidurius susuko, ką tik prarytas kąsnis vos nesugrįžo atgal į lėkštę. Zyvas nužiūrėjo netoliese prisėdusį vyrą ir jį apėmė baimingas drebulys.
Per daugiau nei dešimt metų jis nesugebėjo užmiršt aitraus to žmogaus kvapo, piktų pilkų akių ir pašaipaus šypsnio. Vaikinui net sumaudė šonus, kai pastebėjo, jog net ir čia medžiotojas avėjo tais pačiais sunkiais, metalu kaustytais batais. Prie liemens kabojo kelios vilkų uodegos. Žiūrėdamas į baisų randą, darkantį visą kairįjį vyro žandą ir dalį lūpų, Zyvas negalėjo nustoti tirtėti. Jis kaip vakar prisiminė tą dieną, kai jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Grįžęs į slėptuvę, rado savo seserį kraujo klane, o šalia stovėjo jis – kruvinais batais, kruvinu peiliu ir rankose laikoma nupjauta sesers uodega. Tąkart Zyvas patyrė savo pirmąją transformaciją ir pirmą kartą pajuto šalia mirties alsavimą. Išgyveno jis tik dėl to, kad ryžto turėjo daugiau nei proto. Kai medžiotojas manė, kad vilkiūkštis jau negyvas, šis sukaupė paskutines jėgas ir įsikibo dantimis priešui į žandą. Nublokštas šalin, smuko pro duris ir nėrė į krūmus. Žmogus dar sugebėjo iššauti šūvių salvę paskui, bet tik viena kulka pasiekė tikslą.
Vaikinas palietė taisyklingą apvalią skylutę kairiojoje ausyje lyg tikrindamas ar ji vis dar ten. Dabar joje kabėjo apvalus auskaras.
Klyktelėjo padavėja, pažadindama Zyvą iš prisiminimų. Medžiotojas netikėtai ją nueinančią pastvėrė ir prisitraukė artyn.
- Paleisk mane!
- Na, širdele, nejau nesušildysi sužvarbusios mano širdies? – nusiviepė jis.
Moteris pasimuistė, tada įkando vyrui į ranką, o kai ištrūko iš gniaužtų atsisukusi dar žiebė antausį.
- Kekšynas už keletos kvartalų, - nueidama ištarė.
- Man patinka karingos moterys.
Medžiotojas gašliu žvilgsniu nulydėjo padavėją, pasitrynęs įkandimo žymę, peržvelgė kitus užeigos lankytojus ir jo žvilgsnis stabtelėjo ties Zyvu. Vien iš veido išraiškos buvo galima spręsti, kad medžiotojas taipogi jį atpažino. Ir kaip galėjo pamiršti tą juodo plauko vilką auksinėmis akimis, palikusį tokį randą...
Akimirka praslinko kaip ištisa amžinybė. Pirmasis iš netikėtumo atsipeikėjo Zyvas. Jis staigiai metėsi durų link, spėjo jas atidaryti, kai stakton zvimbtelėjo kulka.
- Po galais, darausi tam per senas... – nusikeikė medžioklis ir vėl nusitaikė, bet vaikino tarpdury jau nebebuvo.
Zyvas vos neįgriuvo į šunų kinkinį, kuris stovėjo tiesiai priešais išėjimą. Visi šunys pasiuto skalyti ir draskytis. Vaikinas apibėgo kinkinius ir nuskuodė per laukus. Į sniegą caktelėjo dar keletas kulkų, kurias palydėjo piktų keiksmų lavina.
Zyvas jau buvo pusiaukelėje į griuvėsius, kai užnugaryje lojimas ėmė artėti. Pirmieji paleisti kinkinio šunys iššoko iš už kalniuko. Zyvas atsitraukė žieminio kostiumo užtrauktuką. Reikėjo veikti greitai ir nepasiduoti panikai.
Pirmasis šuva įsikibo į rankovę. Zyvas pargriuvo. Nors vilko kūnas dar nebuvo pilnai susiformavęs, tačiau galingais nasrais pagriebė užpuoliką už kaklo ir, pajutęs trakštelint slankstelius, nusviedė šalin. Nuspyręs batus, jis šiaip ne taip išlindo iš žmogaus rūbų, ir tuoj susidūrė su dar dviem priešininkais. Vieną iš jų Zyvas pargriovė ant šono ir suleido dantis į gerklę. Antrajam pavyko įsikibti vilkui į sprandą, bet šis sugriebė už jo užpakalinės kojos ir sutrupino kaulus. Cypdamas šuo nusirito šalin, tačiau jo vietą užėmė kiti du. Aršiai skalydami jie rėžėsi į plėšrūną, kuris neišlaikė pusiausvyros ir apvirto. Pajutęs dantis smingant į paausį, Zyvas tvirtai sukando priešininko krūtinę, o į šlaunį įkąsti bandantį šunį nuspyrė šalin. Pasirodęs penktasis šuo čiupo už jau sužeistos šlaunies. Vilkas nutempė nuo savęs jo ausį paleidusį priešą, atsisukęs sugriebė paskutinįjį ir stipriai papurtė. Šis cyptelėjo, atšoko ir pabrukęs uodegą nubidzeno šalin.
Sužeistas vilkas apžvelgė likusius gyvus šunis, grasinančiai suurzgė ir šlubuodamas nusliūkino į griuvėsius. Vos spėjęs užlįsti už arčiausiai esančio betoninio luito, jo kampą ištaškė medžioklinio šautuvo šūvis. Dar kiek pabėgėjęs, Zyvas palindo po nugriuvusia, kažkada čia stovėjusio pastato, gelžbetonio konstrukcija ir atsigulė.
- Kur tu, prakeiktas šunie!? – pasigirdo piktas riksmas.
Nuskambėjo dar vienas šūvis, ir vilkas ėmė drebėti. Tiek metų jį kankino prisiminimai apie tą žmogų, lyg juoda šmėkla persekiojo kiekviename žingsnyje. Prieš akis vėl šmėkštelėjo sesers veidas ir Zyvas piktai prašiepė nasrus. Ne, dabar jis negalėjo pasiduoti. Vilkas liuoktelėjo iš savo slėptuvės. Vėl nuskardėjo šūvis, o Zyvui skausmas persmelkė galvą, akyse staiga aptemo.
- Štai kur tu, juodasis išpera, - priėjęs prie gulinčio žvėries nusispjovė medžiotojas.
Šalia plėšrūno galvos sniegas buvo nusidažęs raudonai. Vyras nusiviepė, bakstelėjo batu į pilvą.
- Šitą juodą plauką aš puikiai pamenu, - sumurmėjo jis, persibraukdamas per randą, - tavo uodega puikiai derės šalia tos kalės.
Medžiotojas tikrindamas dar pabaksnojo šautuvu vilko galvą, ir jau buvo betraukiąs peilį, kai plėšrūnas staiga atsimerkė ir nasrais sugriebė ginklo vamzdį. Kulka pranyko sniege, o Zyvo dantys susmigo žmogui į ranką. Medžiotojas spyrė plėšrūnui į sužeistą šlaunį, ir šis silpnai viauktelėjęs atšoko.
Akimirkai abu užilsę kovotojai sustingo. Žmogus siekė prie juosmens kabančio pistoleto rankenos, o vilkas urgzdamas šiepė dantis.
Iššauta kulka nuslydo liuoktelėjusio žvėries petimi, o jis pats visu svoriu užgriuvo medžiotoją ir sugriebė jo veidą. Juto kaip po dantimis sueižėjo kaukolė, kaip mėšlungiškai žmogaus kūnas sujudėjo ir nurimo.
Zyvas užvertė galvą ir sustaugė. Kauksmas nusirito snieguotais laukais, ir akimirkai tartum viskas apmirė – vilkas šventė savo pergalę.
Nulipęs nuo lavono, plėšrūnas dar ilgai žvelgė į jį. Nosimi numetęs palto skverną, jis apuostė medžiotojo trofėjus. Juoda uodega vis dar dvelkė tuo pažįstamu, artimu kvapu. Švelniai suėmęs dantimis, Zyvas ją nukabino nuo diržo ir, paskutinį sykį pažiūrėjęs į sudarkytą negyvėlio veidą, lėtai nušlubavo šalin.
Slenkant pro griuvėsius tolyn nuo miestelio, į apsiblaususią Zyvo sąmonę pamažu smelkėsi mintis – jis nugalėjo didžiausią savo priešą. Baisiausią prisiminimų šmėklą pagaliau paliko ten, kur jai ir vieta. Praeityje.

[MT: kovinė fantastika]

2009-10-28 12:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-05 12:30
Boruzes
Tiek daug agresijos, kad i teksto viduri agresija jau ne patraukia, bet tampa mkonotoniska(vis teskia, varsto, siepia, traksteli...). Kai priejau prie "kraujines sriubos", juokas sueme... bet, matyt, tekstas neturi buti juokingas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-29 17:16
St Sebastianas
Nors ir pavėluotai, bet apie skyles. Organizmai yra sudaryti iš įvairių audinių, todėl juos šaudant skirtingose vietose gaunami skirtingi rezultatai. Tarkime kliudžius kaulą turėsime daug sužalotos mėsos. Arba peršovę raumenį po kurio laiko teturėsime randą. Ausis yra toks specifinis darinys, kurį lengva išskylinti, tačiau kuris išlaiko savo formą. Jeigu sviedinys (taip balistikoje vadinamas bet koks iš ginklo išlėkęs daiktas) kliudys ausį stačiu (ar artimu stačiam) kampu ausies plokštumai, gausime apvalią skylę. Gyjant žaizdai labai tikėtina, jog forma bus išlaikytą. Norint tai įrodyti mitų griovėjų stiliumi būtų galima pasiimti kelis šimtus kiaulių ausų, jas prašaudyti viskuo nuo pneumatinio šautuvo iki kreiserio pagrindinio kalibro, tuomet nuspręsti koks ginklas labiausiai tiko medžiotojui.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 16:54
Valkas
Taip, skylę palikt galima, bet - ne idealiai apvalią. Greičiausiai plėšytasi kraštais ir šiaip neitin etiškai atrodančią. Na gerai, tiek to, tarkim įtikinai =]

O va dėl atsitiktinumo, tai galėjai jį tokiu atveju kaip nors akcentuot. Kad kiekvienam žioplam skaitytojui būtų aišku: lemtis tokia, Dievo pirštas, vienas iš tūkstančio atsitiktinumų. O dabar - tiesiog konstatuotas faktas. Bam, ir įvyko. Todėl visi ir kabinėjasi.
Beje, lėktuvų nebūtina numušinėt tuo pačiu stebuklingu šautuvu - pakanka pasirūpinti, kad jis netyčia sugestų reikiamoje vietoje. Arba kas nors, esantis viduje, paspaustų raudoną mygtuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 14:05
Dvasių Vedlė
Valkai, dėl skylių konsultavausi su St Sebastianu, nes pačiai toks klausimas iškilo. Šiek tiek pasidomėjau skylių klausimu. Taigi, apvalią skylę ausyje gali palikti praktiškai bet kuris ginklas jo atsakymas.

Visiems čia užkliuvo tas atsitiktinumas:)) Žmonės, nejau gyvenime nesat susidūrę su tokiais panašiais atsitiktinumais? O, Valkai, manai supermenas medžiotojas, gebantis numušti skrendantį lėktuvą, būtų geresnis sprendimas nei atsitiktinumas?:) Manau, tada holividiškumą prikištų dar daugiau žmonių.

Ir aš neskubėjau:)) Atpratau nuo skubėjimo, kai pradėjau dažniau lankytis rašyke. O jei atrodo, kad skubėta, tai gal aš geriau nesugebu? O trys iš 5 tai labai geras balas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 12:49
Valkas
Ką čia dar galima būtų pasakyti, ko niekas nepastebėjo...

Kai kurie grynai techniniai elementai mažumėlę šlubuoja.
"Žmogus dar sugebėjo iššauti šūvių salvę paskui, bet tik viena kulka pasiekė tikslą" - susidaro vaizdas, kad medžiotojas šaudė minimum iš kulkosvaidžio. Jei tai buvo medžioklinis šautuvas, tada jis turėjo šaudyti šratais, be to, stambius žvėris, berods, medžioja kulkom, kurias salvėmis leisti, neturint automato, sunkoka. Nors gal ir klystu. Bet kokiu atveju, jokia žemėje sukonstruota kulka nepalieka idealiai apvalios skylės - net šratas vilkui būtų nuplėšęs visą ausį. Toks va kruvinas, bet neatidirbtas epizodas.

Labai kliuvo jau minėtasis atsitiktinumas. Nu negali taip būt, kad visame pasaulyje visiškai atsitiktinai toje pačioje vietoje, kur tuo metu svečiuojasi vienas žmogus, iš lėktuvo iškristų senas jo priešas. Negali. Asmeniškai aš čia suregzčiau labai konspiracistinę teoriją: medžiotojas vilko uodegą laikė savo gyvenimo tikslu, todėl tyčia kaip nors nukabino netoliese skrentantį lėktuvą, kuriame, jo duomenimis, turėjo būt Žyyyvas. Paskui, paklaidžiojęs po sniegynus nusprendė, kad klydo, nulapnojo šalin - ir va, nors tu ką, susitiko savo seną draugelį smuklėje. Toks scenarijus kiek praplėstų ir pagilintų kūrinį, taip pat užlopytų visas spragas.

Taigi, mano kuklia nuomone, rašinėlis nepabaigtas. Sutvarkymo jam reikia, dar keleto epizodų pridėjimo ir nedidelės kai kurių sakinių korekcijos, nes, kaip pažymėjo kiti, didžiausia bėda - skubėjimas. Labai vaikiškas skubėjimas, sakyčiau.

Todėl tik trys. Kol kas. Nors ir patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-04 18:54
Weird Star
Na, tikrai labiau Holivudas ir "Iksmenai", nei įtraukianti fantastika. O kas per velnias yra tai: "Galas nusivoliojo kita linkme, o karuselė vis dar tebesitęsė"?:D Manyčiau, protauti derėjo kita linkme ir tęsti kūrinio šlifavimą užuot jį iškart įkeliant - tokį pusiau transformuotą, nei vilkolakį, nei žmogų;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 18:45
Aurimaz
Man truputį Volverinu iš Iksmenų padvelkė :)
O kur dingo tas Sapnininkas Toras su princese ir karvedžiu bambekliu? Serialas pamirštas ir nebetęsiamas?
Ar pasiliktas kitam laikui?

Šitam  kūriniui stinga reikalingo veikėjo. Visi nereikšmingi ir neprikaustantys. Manau, reikėtų pradėti nuo pažinties. Ta pradinė scena su pusiau žvėriška prigimtimi labiau kinematografinė. Taip ir norisi ištarti "ir vėl holivudas..."
O trūksta palyginti nedaug - pažinties.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 11:13
pilkė
truputį pavelta, man atrodo, su pirmuoju kartu, kai herojus tampa vilku. Kaip "laisvalaikio skaitiniui" trūksta kažkokių bent užuominų apie priešistorę (kodėl visgi ta prigimtis daugiau vilkiška, nei žmogiška?). Kažkaip keista, kad šito veikėjo gyvenime kaip ir nėra jokių taisyklių. Paprastai, atrodo, vilkolakiai jas turi, ir tai jiems bjauriausia. Velnias, betgi jų ir paprastos kulkos neima. na, bet kita vertus, čia fantastika - čia viskas galima :))) Skaityti buvo įdomu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 11:06
omnia_mea
Dvasių vedle, literatūroje, žinoma, sutapimai pasitaiko dažniau, nei gyvenime, nes tam ji ir literatūra. Bet jei galėjo taip būti, kad medžiotojas sekė vilko pėdomis, tai kodėl šio papildomo štricho nepateikus ir skaitytojui?

Kaip workšopiškas daiktas, stiliaus pratybos man šis tekstas tikrai visai labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 10:41
Dvasių Vedlė
Aaaa, supratau :D Kasišto. Kas iš to? Ogi, per daug nesigilinant, nieko. Laisvalaikio skaitinys, nereikalaujantis pernelyg ddidelės smegenų apkrovos.
Tiesa, mintis čia paslėpta, bet turbūt jos taip nieks ir neatkas, nes tiesioginių nurodymų į ją baksnojančių nėra (išskyrus vieną). Na, bet taip ir palikim.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 10:31
Dvasių Vedlė
Fantomai, gi žinai, kad pasitaiko dienų kaip reta nevykusių. Tai Zyvas turėjo velniškai nevykusią savaitę:)) Ir kodėl tau jis pasirodė toks kvailas?

Sniego mėnesi, dėėkui;)

omnia_mea, na dėl pirmų dviejų galėčiau pasiginčyt, bet dalinai sutinku, tačiau dėl trečio tikrai nepritarsiu. Gyvenime dar ne tokių sutapimų pasitaiko. O kas ten žino, kodėl medžiotojas atvyko į šiaurę. Gal jis sekė vilko pėdomis, bet, žinoma, nesitikėjo, kad sutiks būtent Zyvą ir dar taip netikėtai. Na, o lėktuvas nukrito ne prie pat užeigos, nepamirškim, kad nuo avarijos vietos iki miestelio Zyvas dar gana ilgai keliavo:)
O kas tas kasištas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 08:09
omnia_mea
Yra stilius, veržlus, kaip upė ne iki galo susiformavusiais krantais.

Erdvė tobulėti:

1. Tikslumo (neskubėk)! Ne „nuogo žmogaus“, o „prakaito“ kvapas ir pan.
2. Savitumo (atsikratyk štampų)! Kavinėje medžiotojas tarp 2 šūvių šneka holivudo niekus (i'm too old for this).
3. Loginių ryšių! Toks sutapimas, kad ir Zyvas ir medžiotojas abu keliavo į šiaurę, lėktuvas nukrito prie pat kavinės ir pan.

Vaizdas yra, būsiu nepopuliarus bet tūko kasišto.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-28 22:54
Sniego mėnuo
Patiko:) Ypač ačiū už vilką, šaunūs jie padarai.

Kai kurios detalės užkliuvo: nuogo žmogaus kvapas - neįsivaizduoju tokio, nors iš vilko pozicijų gal ir galima suprasti:); "girdėjosi" - gal geriau pakeisti "buvo girdėti"; "tėškėsi" - suprask lėktuvas, kažkaip keistai, aš rašyčiau rėžėsi; na ir su skyryba reikėtų padirbėti:)
O apskritai yra veiksmo, yra kovų, senų priešų konfliktas, stiprus ryšys su seserimi irgi įgauna prasmę. Pirmas sakinys priminė Tantalo kančias, tiesa vėliau herojus gauna pasmaguriauti:) Ir pabaiga gera: "vilkas šventė savo pergalę" - Yes!:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-28 22:45
Fantomas Nemiga
kur tu bėgi? sprandą nusisuksi. kalėjimas, lėktuvas, sesuo, užpuolikas, sriuba, medžiotojas, susišaudymas. siužetas suveltas, sumaltas ir sumaišytas. pasaulis kažkoks postapokaliptinis, bet čia labiau interpretacija. charakterių nėra: kažkoks vilkžmogis su IQ 70 ir jam į kompaniją tinkantys šalutiniai veikėjai.

sakinius dėliot moki, bet jau istorija tai padėk dieve.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą