Tavo glėby...

Tylėt, kai meilės vaisiai –
Auksiniais obuoliais pabyra žemėn,
Voratinklių gijoj sužvilga ašara –
Iškritusi į tavo delną žeme!
Tylėti... Žvelgti aukštyn,
Kur kamuoliniai paukščiai lietų neša.
Į  delną  tavo  byra, byra
Deimanto lašeliais virtę obuoliai...
Mylint, tylėti?,
O žeme,  pavargau,
Einu siauru tavo takeliu,
Į naują erdvę vedama minčių.
Tikėti, mylėti, laukti, išgirsti -
Giesmę, kamanių choro dūzgesy.
Sutikti ryto saulės bučinį
Ir likti tavo, žeme, mylinčiam glėby...