Mano žiemos gatvė

Manęs seniai jau nebetraukia knygos
Mėnulio pjautuvai, naktinės gatvės
Kai vėjas blaškosi lyg išprašytas
Beprotnamio naktinės katės.

Praeiviai purvini, sukiurę
Po kojom spardo lietų ir speigus
Ir laikraščius senus pašiūrėj
Kūrena nenuilstantis žmogus

O visgi krenta šviesūs lapai
Kamienai medžių apledės -
Dangus lyg šukė šviesaus sapno
Žiemom pasninga ant širdies

O šukės tos negęstančios vis tviska
Šaltų šeimų šviesom ir laukimu
Visi męs žmonės, visi kartais klystam
Be klystkelių nebūtų ir kelių

Ir šitaip gatvė... Šitaip šalti žmonės...
Ir laikraščiai seni visur sukiojas
Mėnulio pjautuvas žvairoj nakty
Ir šviesios šukės tviska lietumi.