Kaip Vytską tris kartus nesėkmingai karūnuoti bandė

Jau pusantro mėnesio balne kratėsi senas perdyla. Barzda spėjo per nesandariai susegtus šarvus susipinti su krūtinplaukiais ir baisiai kuteno. Vytska daužė kumščiu į krūtinsargį rėkdamas: „Kad jūs kur prasmegtumėt, nelaimingos utėlės! “. Perdylai jau 80 metų ir dar ten su kapeikom, tad nieko keisto, kad utėlių turėjo visą fermą užsiveisęs.

    Greta tojo jojo ant nugverusio mulo ano patarėjas Klemensas. Tam ne taip niežtėjo, bet hemarojus nuo ilgo sėdėjimo balne subinėj styrojo jau kumščio dydžio.

    Taip ir jojo jiedu priekyje: vienas nagais graibė šarvus keikdamas utėlės, o kitas muistydamasis kaip šėtonas, lazdą subinėn susikišęs.
- Klemensai, tai jau trečias kartas! – tarė Vytska patarėjui.
- Tai ne! Oj, tai yra – taip, Jūsų didenybe – trečias, - tarė balsiai, o muistydamasis balne mintyse pagalvojo: „Diedui su matieka nekas, nekas“.
- Gal tu nesimuistytum kalbėdamas su manimi?
- O gal tu eitum..., - burbtelėjo tas panosėj, o paskui garsiai – No problem, šefas. Tik kad ta šikna!
- Nerūpi man ta tavo šikna.
- Tai ko nerūpi?
- A nerūpi ir tiek. Nieko tavoji neverta.
- O tai hemio Jūs savoj subinėj neturit?
- Turiu, kur neturėsi. Kartais atrodo, kad ten jų visa armija galvutes kaišioja.
- Ir ką, neskauda?
- Per šitiek metų būnant valdovu mane tiek visokių košė, kad nė nebejaučiu.
- Nu jo, būnant valdovu visi tave tiek daro, kad ojojoi.
- Tylėk, avigalvi! Jau vien per paskutinius metus dukart.
- Iš kur du, valdove?
- Nugi pirmas buvo, kai Zigmas iš Germanijos mane pasiūlė karūnuoti. Geras bičas, nereikėjo nė daug duoti, kad sutiktų.
- Žinau, žinau tą Zigmą.
- O tu iš kur žinai?
- Ir man nuo jo sėdynę paskaudėjo, kai dar dirbau pasiuntiniu.
- Aš ne apie tai, tu šunvote! – užrėkė Vytska ir taip vožė atžagaria ranka Klemiui į snukį, kad tas visa jėga prisėdo į balną, bet skausmas šiknoj jį kaip raketą kilstelėjo viršum balno.
- Gi tie prakeikti vagys nukniso mano karūna Lenkiukų ir Fricų pasienyje.
- Nu jo, girdėjau gandus. Bobos pily jau metus laiko iš to žvengia.
- Ne Zigmo čia kaltė.
- Nu atrodo, kad ne.

    Jojo jiedu kurį laiką tylėdami. Vytska, neapsikentęs įkyraus kutenimo, jau kalavijo rankena trankė jau į krūtinės apsaugą rėkdamas: „O užduskit, sparnuoti kūno paukščiai! “. O Klemensas kaip patrakęs bandė kišti po šarvais prie užpakalio medžiagos skiautę vis  bumbėdamas: „Oj kaip seniai man kas taip giliai buvo sulindęs“.
- Klausyk, Klementai, ir antras kartas buvo.
- Aš Klemensas.
- Nesvarbu. Esmė, kad ir antras buvo.
- Buvo, buvo, - Klemis kartojo tai su ašaromis akyse ir kumščiu užpakaly.
- Ko bliauni? Juk dar nepasakiau, kas nutiko antrą kartą.
- Tai kad taip graudu, valdove, kad eina šikt.
- Nori šikt?
- Tai ne, - vėl tyliai pagalvojo, o paskui garsiai tarė. – Jau tris dienas, valdove, tris dienas.
- Tai šik, kad tave kur.
- Tai kad jau vietos nėr, ir taip iki pažastų šūde sėdžiu, o žirgas dar taip plaka viską viduje.
- Nu tai kentėk, gal sviestą suplaksi, - užkvatojo Vytska.
- Tai kas ten antrą kartą su ta karūna nutiko, valdove?
- Tas senas kuinas Zbignevas iš Krokuvos pakišo koją. O jau visos kontribucijos sumokėtos buvo.
- Vyskupas Olesnickis?
- Tai ne manai.
- Matyt, mažai berniukų būsit jam pasiuntęs, - tarstelėjo Klemis ir susimąstė, kad pats neseniai buvo kontribucija vyskupui ir pasikrapštė subinę.
- Sakai? Nu gali būti. Keisti tie šiandien Dievo tarnai.
- Ale kad jau per amžius nukrypę buvo. Ir aš tą šventą mokyklėlę išėjau. Matyt, todėl taip antrą galą peršti šitiek metų.
Klemis netyčia pirstelėjo kaip iš patrankos, bet Vytska neprigirdo.
- Klausyk, o kas čia taip pasmirdo, Klemi?
- O jataus! – užbliovė tas. – Feka prasiveržė per šarvų viršų!
- Eina šikt, kaip dvokia! – suriko Vytska. Ir su tuo riksmu kartu Farfenkugelis – jo žirgas – stojo piestu. Valdovas savo jau kresnom rankelėm nenuvaldė jauno eržilo. O Klemiui fekalijos fontanu snukin per šarvų viršų purškė ir tiško ant žemės. Valdovas atsiplėšė nuo arklio ir žnegtelėjo ant žemės. „Šlept ant šūdo ir užsnūdo“ – Klemis pagalvojo. – „Va, tau ir valdovui pašikau“.

    Žmonės iki šiol kalba, kad tai Dievo valia. Žmonės ik šiol kalba, kad tai Klemensas brudnas rankas prikišo iš pavydo, kad hemarojus jam vienam nervus ir subinę tedraskė. Žmonės iki šiol kalba, kad Vytska buvo mūsų valdovas. Bet žmonės daug ką kalba. Iki šiol.