...

... jei paklaustum šiandien manęs kas aš esu – neatsakyčiau... gal dėl to, kad esu kaip niekad tuščia, išsemta iki dugno, o gal dėl to, kad atradau, tiek daug savy... Jei paklaustum, ko šiandiena noriu – neatsakyčiau... nenoriu nieko ir noriu visko... Žinau kas tikra, o kas visiška beprasmybė, bet tai nereiškia, kad sugebu pasirinkti teisingai, o gal bijau pasirinkti... Negaliu nusiplėšti nuo akių, tų vidinių, kažkokios skraistės... Laisvės agresyviai trokštu – ne, ne nuo tavęs, ne nuo mūsų jausmų... kažkokios kitos – laisvės jausti, matyti... būti savimi... nejau visą tą laiką kiek gyvenu apsimetinėjau?, o gal tiesiog pasikeičiau... žinau, kaip būti gera mama, gera žmona ir gera dukra, bet visai nenoriu to daryti. Negaliu susitaikyti su savo nemokšiškumu, mano rankos neklauso mano vaizdinių, negaliu išreikšti to, ką matau, mane tai slegia, mane tai siutina!!! Kenčiat jūs, kenčiu aš. Kur tas DORAS kelias tarp manęs ir Jūsų. Muzika kaip aidas atsimuša į mane, tuštuma, nes jei leisiu užpildyt save, prarasiu Jus. Erdvės begalybė...


2009 10 25    22. 27