Baltoji nuotaka

Toli toli, pačiame pasaulio pakraštyje, ten, kur niekada nebuvo įžengęs žmogus, didžiulėje uoloje yveno keturi broliai vėjai. Vyriausias brolis Žiemys -nešdavo pasauliui šaltį ir pūgas. Jaunesnis brolis- vardu Rudenis. Greitai užsiplieskiantis,, kiaurai geliantis, greitas ir stiprus. Trečiasis brolis-Pietinis . Raudonskruostis, kartais labai linksmas, kartais mieguistas, tačiau geros širdies ir labai labai mylėjo  visą pasaulį. Pats jauniausias brolelis- Pavasarinis, linksmas, išdykęs, be galo mėgstantis skrajoti po pasaulį. Kiekvienas brolis, jam skirtu laiku, išlėkdavo pasižvalgyti po pasaulį . Kiti broliai laukdavo savo eilės ir ilsėdavosi.
          Atėjo brolio Žiemio eilė po pasaulį pasidairyti ir tai, ką gali visiems parodyti. Stipriai pasidarbavo Žiemys-kur tik papūtė, ledas surakino upes ir ežerus, kur ranka mostelėjo-kilo didžiulės pūgos, nutilo paukšteliai, o medžiai stovėjo sušalę ir labai labai liūdni. Pavargo šitaip besidarbuodamas Žiemys, prisėdo atsipūsti. Ir tada nustojo  siautę pūgos, tik lengvai lengvai sukosi gražuolės snaigės ir klojo žemę baltu minkštu patalu. Paukšteliai, apsidžiaugę tokia tyla ir ramybe, straksėjo nuo šakelės ant šakelės, o ir medeliai, jau atsigavo- neatrodė tokie nelaimingi...
              Pagaliau nusprendė Žiemys pasukti namų link, kur nekantraudamas jo laukė jauniausias brolelis Pavasarinis. Jau belekiantį iš uolos, jį sustabdė brolis Pietinis:
      -Broleli Pavasarini, tu tik neužsibūk per ilgai, aš taip pat pasiilgau pasaulio, skaisčios ir šiltos saulutės.
      -Nepergyvenk Pietini, išbūsiu tiek, kiek man priklauso, o tavo laiką tau paliksiu- nusijuokė Pavasarinis.
      Ir išlėkė švilpaudamas, smagus. Apsuko ratą apie savo uolą, šoktelėjo aukštyn, mirktelėjo saulutei, kuri šypsodamasi stebėjo Pavasarinį.
      - Ei, saulyte, keliaukime kartu- pakvietė Pavasarinis.
      -Lėk, lėk nebijok, tikrai nuo tavęs neatsiliksiu-šypsojosi saulutė.
      Taip Pavasarinis lėtai, apsidairydamas, nustebęs, tarsi pirmą kartą matytų pasaulį, pasileido į savo didžiąją kelionę. Smagus ir linksmas keliavo Pavasarinis po pasaulį-neaplenkė nė vieno akmenėlio, švelniu savo kvėpavimu šildė kiekvieną sušalusį žemės grumstelį. O nuo jo neatsiliko ir šiltoji saulutė-žemelę šildė savo kaitriais spinduliais. Ir taip jiems abiems buvo gera ir smagu, kad iš to džiaugsmo Pavasarinis užtraukė savo jaunatvišką dainelę. Klausėsi, klausėsi medžiai tos dainos ir, galiausiai nesusilaikę, ėmė linguoti šakelėmis, pritardami Pavasariniui. Paglostęs kiekvieno medelio kamieną, palietęs žolytę, kuri išlindo iš savo slėptuvės pasidžiaugti saulytės šiluma, Pavasarinis nuskriejo tolyn. Taip klajojo Pavasarinis po pasaulį- tai lenktyniaudamas su upeliu, tai pamėgdžiodamas paukštelius ar pagainiodamas debesėlius, baltus kaip sniegas, lengvus lyg pienės pūkas, kol atklydo į didžiulį seną sodą visai kitame pasaulio krašte. Sustojo Pavasarinis ir nustebęs apsidairė- medžiai, sušalę ir niūrūs, stovėjo nuleidę šakas-plikas, be jokio rūbelio, be jokio pumpurėlio. Žiūrėjo Pavasarinis į nykų sodą, pagailo jam nuliūdusių medžių. Ir kad ims siausti-pašokęs įsisuko į medžių šakas, nusliuogė kamienu, vėl kilo aukštyn, į pačią viršūnę. Ir vis dainavo savo dainelę apie skaisčiąją saulutę, žydrą dangų, apie džiaugsmą ir laimę. Sodo karalienė Kriaušė, net ji išgirdusi Pavasarinio dainą, ėmė linguoti šakomis. Obelys, slyvos ir kiti sodo medžiai, pažvelgę į savo karalienę, iš pradžių susidrovėję, o paskui jau ir drąsiai, sulingavo, suošė pritardami Pavasariniui. Paukšteliai, pakilę aukštai į dangų, džiaugsmingai mojavo sparneliais ir savo čyrenimu pritarė Pavasariniui. Sujudo visa, kas gyva. Medžių pumpurėliai, kurie buvo pasislėpę savo nameliuose, pradėjo judėti, muistytis, stengėsi ištrūkti iš savo slėptuvių ir pažvelgti, kas gi čia taip linksminasi.. O Pavasarinis šoko savo jaunatvišką šokį-kvietė, viliojo visus džiaugtis kartu su juo.
        Taip bešėliodamas atsidūrė pačiame sodo pakraštyje. Ir nustebęs sustojo: pačiame kampe, atokiausioje vietoje, liūdnai nuleidusi savo liaunas šakeles, stovėjo grakšti Vyšnaitė. Ji buvo labai sušalusi ir liūdna- nuo jos laibų šakelių, tarsi ašaros, krito perlinė rasa. Tyliai tyliai prisiartino prie jos jaunėlis, švelniai glustelėjo prie liekno kamieno ir savo kvėpavimu ėmė šildyti Vyšnaitę. Suvirpėjo, sujudo medelis, pakėlė aukštyn šakeles, paskui, tarsi susigėdusi, uždengė jomis savo kamieną. Pavasarinis vėl apkabino Vyšnaitę, švelniai paglostė ir pradėjo dainuoti jai savo dainą. Paskui pūstelėjo stipriau ir nupūtė liūdesio likučius nuo jos šakelių. Medžiai susidomėję sekė juos, pritardami Pavasariniui mojavo šakomis. Vyšnaitės pumpurėliai, neapsikentę savo tamsiuose nameliuose, iškišo gležnas galveles, apsidairė aplink, pažvelgė ir nustebo: juos sveikino saulutė- šilta, švelni, meiliai besišypsanti. Maži lapeliai atsiliepė į saulutės kvietimą. Palikę savo namelius, jie pradėjo puošti Vyšnaitę žaliu apdaru. Vyšnaitė laiminga lingavo šakelėmis. Pavasarinis susižavėjęs žvelgė į ją. Suprato medžiai- pamilo Pavasarinis Vyšnaitę.
    -Pasipuošk nuotakos rūbais- prašė Pavasarinis.
    -Taip, taip pasipuošk, pasipuošk- šnabždėjo medžiai.
Vyšnaitė, paklusdama Pavasarinio prašymui, palengva pradėjo puoštis. Maži, švelnūs pumpurėliai ėmė skleistis  ir virto nuostabiais baltais žiedais. Neilgai trukus, Vyšnaitė jau buvo pasipuošus nepaprastai gražiu, baltu nuotakos rūbu. Medžiai, saulutė ir balti debesėliai žavėjosi tuo grožiu, o Pavasarinis negalėdamas atsigrožėti savo nuotaka, švelniai glostė jos šakeles. Sodo medžiai apsidairė ir susigėdo, kad jie nuogi. Ir sujudo ir sukruto-ėmė dabintis. Kas žaliais lapeliais dengė savo šakeles, kas rausvais ar baltais žiedais puoštis pradėjo. Žolytė išlindusi iš atšilusių žemės grumstelių papuošė visą sodą žaliu kilimu. Į žemę atėjo pavasaris...
      O Pavasarinis, nejausdamas nuovargio, užsimiršęs vis traukė savo dainelę, nardė tarp medžių šakų ir grožėjosi savo nuotaka. Ir visai nepajuto, kad jau baigėsi jo laikas. Nesulaukdamas brolio, nekantraudamas atskriejo į sodą Pietinis:
      - Na, brolau, užsimiršai. Juk jau seniai tavo laikas baigėsi. Lėk namo, leisk dabar man po pasaulį pasižvalgyti.
      Labai buvo gaila Pavasariniui palikti savo gražuolę nuotaką, labai nesinorėjo atsisveikinti su pražydusiu sodu, tačiau privalėjo užleisti vietą Pietiniui. Prieš palikdamas sodą prisakė Pietiniui saugoti Vyšnaitę. Vyšnaitei Pavasarinis prisiekė, kad būtinai pas ją sugrįš, o Vyšnaitė pažadėjo, kad lauks jo.
      Likęs vienas Pietinis pasidairė po sodą, panardė tarp medžių šakų, pasigrožėjo Vyšnaite ir nusileido, ant žaliu kilimu pasipuošusios žemės. Jau nemažai buvo paskrajojęs po pasaulį Pietinis, kol atlėkė į sodą,  jau buvo truputį pavargęs, todėl atsigulė atokvėpio. Patiko jam šis senas sodas ir Pietinis nusprendė čia likti ilgiau. Taip visą laiką Pietinis tingiai pasisupdavo ant medžių šakų, tai vėl užmigdavo, o kartais pajutęs jėgų antplūdį, stipriai supurtydavo medžius, pradėdavo žaisti ir šėlioti. Stebėjo Pietinis ir Vyšnaitę-matė, kaip ši nesulaukusi savo sužadėtinio, iš ilgesio nusimetė baltąjį nuotakos rūbą, stebėjo, kaip ant Vyšnaitės šakelių noko prinoko raudonos uogos-liūdnos nuotakos ašaros. Bandė Pietinis guosti Vyšnaitę, tačiau ši stovėjo liūdna ir nelaiminga.
        Pagaliau baigėsi ir Pietinio laikas. Ir štai, beskrajodamas po pasaulį, į sodą atklydo Rudenis. Piktas, smarkus, atnešęs su savim lietų ir šaltą rūką. Drąskė jis medžių lapus, purtė liaunas šakeles, tarsi norėdamas jas atplėšti nuo kamieno. Tik truputį aprimdavo, pamatęs liūdną, apsiašarojusią Vyšnaitę. Jam buvo gaila tos gražuolės, kurios šakeles dabar dengė tik gelsvai rudas, palaikis rūbas. Net raudonosios uogelės-ašarėlės- ir tos buvo nubyrėjusios.
        Tačiau labai greitai Rudenis susigėdo savo gailesčio ir ėmė pūsti dar stipriau, šaukdamas lietų ir juodus debesis. Sodas susigūžė- medžiams buvo nyku ir šalta.
        Paskutinis į sodą atkeliavo Žiemys, atnešdamas šaltį, tamsą ir liūdesį. Medžiai stovėjo sustingę, apmirę, plikomis šakomis. Vyšnaitė, jau visai be apdaro, stengėsi apglebti savo kamieną, kad nors truputį sušiltų. Perlinės ašaros ant medelio šakų buvo virtę mažais ledo kristalėliais. Kad ir koks buvo piktas ir šaltas Žiemys, tačiau ir jam pagailo Vyšnaitės. Mostelėjęs ranka, jis stora sniego skara apklojo vargšę Vyšnaitę, o kartu ir kitus sodo medžius. Liūna Vyšnaitė skundėsi medžiams, kaip liūdna ir nyku jai be Pavasarinio. Ilgėjosi jo ir medžiai... Taip per visą Žiemio laiką guodėsi vieni kitiems ir nekantriai laukė Pavasarinio.
          Praėjo žiema. Ir štai, vieną dieną, suvirpėjo Vyšnaitė, sujudino šakeles-išgirdo ji iš toli atskriejančią Pavasarinio dainą. Sujudo senasis sodas-visi pradėjo ruoštis sutikti Pavasarinį. O Pavasarinis skubėjo į sodą-taip buvo pasiilgęs savo gražuolės nuotakos. Pamatęs ją tokią liūdną, sušalusią ir nusiminusią, pravirko Pavasarinis -šiltu pavasario lietumi. Prausė savo ašarėlėmis Pavasarinis žemę, sodo gyventojus medžius. O labiausiai stengėsi sušildyti savo nuotaką- savo šiltu kvėpavimu gaivino jos kamieną, liaunas šakeles. Atgijo senasis sodas, sušilo ir Vyšnaitė. Ir vėl visi sujudo- puošėsi, dabinosi žaliais lapeliais, kvapniais žiedais. Ir paukšteliai- Pavasarinio palydovai- vyturiai, pakilę į dangų taip gražiai čyreno...
          -Pasipuošk nuotakos rūbu... -vėl prašė Pavasarinis.
        -Puoškis, puoškis- vėl kuždėjo medžiai.
      Ilgai galvojo Vyšnaitė . Ji žinojo, kad Pavasarinio laikas vėl baigsis ir jai vėl teks liūdėti, vėl ji pravirks raudonomis uogelėmis- graudžiomis ašarėlėmis. Pavasarinis ramino ją, žadėjo, kad niekada jos nepamirš, kad amžinai ji bus jo nuotaka ir, kad kiekvieną kartą atėjus jo laikui, atlėks į sodą ir bus šalia . Patikėjo Vyšnaitė ir pažadėjo, kad kiekvieną kartą pamačiusi Pavasarinį, puošis baltais nuotakos rūbais. Ir ošdama savo švelnią meilės dainą, skirtą Pavasariniui, pakėlusi šakeles, dėjosi baltą nuometą, puošėsi baltais kvepiančiais žiedais.
        Džiaugėsi Vyšnaitės laime senasis sodas, pasipuošęs, žydintis. Pačiam pakrašty, išdidžiai pakėlusi šakeles, nuotakos rūbu pasipuošusi, stovėjo gražuolė Vyšnaitė.
          Ir kiekvieną kartą, sulaukusi savo mylimo Pavasarinio, Vyšnaitė puošėsi baltais gražiais žiedais- nuotakos rūbu-džiugindama senąjį sodą, savo numylėtą Pavasarinį ir kviesdama visą pasaulį džiaugtis pavasariu...