tokiu atveju siūlau rašyti filosofinius esė, romaną - kam save kankinti talpinant į poetry rėmus?
kūrinys turi kalbėti už save - advokatas turi būti lyrinis aš, o ne autorius, papildomais paaiškinamaisiais komentarais nukreipęs tariamai teisinga direkcija.
pasiteisinimas skaityta literatūra, kai kūrinys akivaizdžiai silpnas, yra toks pats bergždžias reikalas kaip ir advokatavimas.
su jumis diskusija baigta. sėkmės postuluojant sugertines idealogijas skurdaus žodyno pagalba.
Ir apskritai manau, kad vienintelis jusu tikslas, ne kazko mane ismokyti, o tik mane sumenkinti, pajuokti ir paciam pasirodyti. Manau, kitu akyse jums tai pavyko, bet tik ne mano.
Visikai su jumis sutinku, bet visgi esu isitikines, kad apskritai i tiek eiluciu kiek parasiau negalima butu perteikti visos esmes (apskritai viso pasaulio voratinklio neimanoma paaiskinti viena galva, galbut ir visomis galvomis), as orientavaus ne i tai, kad tai ka parasiau suprastu visi, o i tai, kad kazkas tures elementarius absurdo pasaulio pagrindus ir suvoks sia intepretacija kaip banaliausia asmenybes pasirinkima, kaip i isvadas, kurias tokia asmenybe pasidare, suvokes tam tikru mastytoju svartymo modeli. Paprastai tariant, sis kurinys, tai metafizines isvados, mano pasirinkimas, be jokio gilesnio kišimosi į aplinkybes, kodėl būtent buvo pasirinkta taip. Apie aplinkybės ir taip yra daug diskutuojama, kam kurti dviratį.
jūs esate įrodymas, kad net skaitant filosofinio pobūdžio kūrinius (ne filosofinius traktatus) interpretacijos gali būti visiškai tragiškos. ne minties o žodžio ir elgsenos su juom skurdumu. gal pradžiai derėtų griebtis paprastesnio uždavinio - pvz vaikiškų pasakų perkūrimu (jos irgi turi filosofinį branduolį)?
Taigi man rodos aiskiai pasakiau, kad ne mano cia filosofija ale ziuriu vistiek kai kuriu zmoniu pasiputeliskumas neleidzia aiskiai matyti, ka kiti sneka:
Tuomet ir pokalbis
Lyg antonimas
Vienam - minties kalba,
Kitam - šunies lojimas;
Viskas pabandziau padaryti, tai suteikti forma mastytoju mintims
Gramatines klaidos? Ir pripazistu jog cia ne poezija. Bet kazkodel nemanau, kad labai jau vaikiski ir pseuodofilosofiniai, nes mintys tai ne mano... Na nebent rimtus filosofus galima laikyti amzinais vaikais
Manau, viską galima pasakyti daug trumpiau. Pavadinimai Jūsų eilėraščių daug žadantys, bet viskas dingsta pradėjus skaityti patį kūrinį.
Nuo vienos kraštutinybės lekiate prie kitos. Pirmajame Jūsų kūrinyje per mažai aiškumo, čia per daug.
Man kažkuris rašykas patarė daug skaityti. Tą patį siūlau ir Jums :)