Pakeltum?

Apšešrkšniją plaukai krenta kriokliu,
krioklys veidu vingija išdidžiai,
nedauk jau metų man palikai.

Širdis lėčiau muša būgnus,
spalvoti sapnai virsta blankiais,
vitražai ir praraja i nauda neišeis.

Suvylgini styga ritmingos gitaros,
nors tau du šimtai,
visi miršta, kaip naujagimiai koncerte.

Pavargęs sielos balsas ramus,
gerklė plėšo klausytojų būgnelius,
visi užmiršo rudenio šūksnius.

Atodūsis nuvilnija korpusu,
kūnas plyšta ir griaučiai lauk,
o žalios akys nebeleidžia man užmigti.