,, Tylus ilgesys“ II

2. Mirtis.

Šiandien vakare žadėjo atvažiuoti Narmainė. Nemanau, kad Edvinas bus gerai nusiteikęs būti su ja, o gal atvirkščiai- ji labai jį nudžiugins. Po vakarykščio pokalbio su Edvinu, stipriai supykau ant jo. Nusivyliau jo elgesiu. Toks jausmas, kad kažkas būtų jį pakeitę. Jis tapo visiškai nepažįstamu žmogum. Viduje trūko to senojo Edvino. Netgi labai...
Širdyje pajutau savotiškai neramią tuštumą. Tai buvo keistas jausmas. Tartum su kiekviena sekunde, kiekvienu širdies dūžiu prarandu kažką... Jaučiausi nepaaiškinamai. Panašiai kaip kažkas kažką temtų už virvės iš širdies. Gerklėje užstrigo skaudus gniužulas, kurį nurijus akyse susikaupė ašaros. Norėjosi verkti. Gal dėl to, kad seniai verkiau? Gal atėjo laikas leisti riedėti toms ašaroms?
Šiek tiek nusiraminusi ėjau pasivaikščioti po sodą. Jame stovėjo maža vasarinė, dengta ryškiai raudonu stogu. Nukulniavusi  pažvelgiau pro mažą langelį į vidų. Ten kažkas judėjo, bet negalėjau įžiūrėti kas. Kai atidariau duris, mano veidas suakmenėjo. Žvilgsnis užstrigo ties vienu tašku- Edvinu. Galvoje įsivyravo absoliuti tyla. Mintys kažkur užstrigo. Nesuvokiau ką daryti. Deginantis skausmas iš vidaus plėšė mano širdį į gabalus. Norėjosi suklupti ant kelių ir klykti iš visų jėgų. Prieš akis kabojo... Edvinas. Tai buvo nesuvokiamas  dalykas. Nesuvokiamas vaizdas stovėjo priešais mane, tiesiai prieš mano akis. Galbūt aš sapnuoju? Gal mano vaizduotė vėl perlenkė lazdą? negali.!
Brolis paliko mane. Paliko...
Puoliau prie jo ir nesustvardžiusi apkabinau. Jis buvo šiltut šiltutėlis, net oda dar nebuvo pabąlusi. Stengiausi ištraukti jį iš virvės gniaužtų. Galvojau, kad dar sugebėsiu jį išgelbėti. Bergždžios viltys užplūdo mane.
Virvės kilpa lengvai nusimovė nuo jo galvos. Edvinas susmuko ant mano rankų. Pamažu nuleidau jo kūną ant žemės. Laikiau jo galvą apkabinusi savo glėbyje. Rodės, kad sustojo laikas. Nežinojau kiek ilgai spoksojau į jo veidą. Edvino veido mimika pasirodė tokia... laiminga. Lūpų kampučiai buvo pakilę į viršų. Akyse mačiau jį besišypsant, bet turbūt  akys melavo.
Širdy jautėsi gili praraja, juoda kaip anglis. Rodės, kad ir už tūkstančio kilometrų nesimatytų jokios šviesos, jokio prašviesėjimo... Skausmo kartėlis viduje buvo žvėriškas. Žiūrėjau į jį ir negalėjau atsitokėti. Gerklėje kažkas užtstrigo. Norėjau šaukti, kad kas nors ateitų, bet negalėjau. Skaudus gniužulas užblokavo balsą.
-Mam...! -prikimusiu balsu sušukau.
Jo kūnas pradėjo vėsti. Buvo sunku laikyti jo veidą glėbyje. Per daug sunku... Jo švelnią odą jausiu visą gyvenimą. Tas pojūtis neišblės niekada. Niekas nesugebės jo išplėšti iš mano širdies.
-Mama! - suklykiau kiek galėjau.
Ašaros užtvindė mano akis.
Skaudžiausia tai, kad nieko negalėjau padaryti.
Prie durų slensčio jau stovėjo mama. Jos veidas buvo pabąlęs kaip popierius. Atrodė, kad tuoj ims ir susmuks.
-Edvinai!!! -suklykė šaižiu balsu mama.
Puolusi prie jo nustūmė mane šalin. Dar niekada nebuvau jos tokios mačiusi. Jaučiausi tokia bejėgė, negalėdama nieko padaryti. Apkabinau mamą ir bandžiau atitraukti ją nuo Edvino.
-Paleisk mane! - kūkčiodama šaukė.
Tie žodžiai savotiškai įskaudino. Suprantu, mama sukrėsta lygiai taip pat kaip ir aš. Vis dėl to, Edvinas yra sūnus. Pirmasis jos vaikas.
Pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mums šitaip nutiks. Niekada.
Dėl ko jis pasitraukė iš savo gyvenimo? Kas jam buvo negerai? Gal dėl to pastaruoju metu jis buvo toks keistas, nesavas?
Jaučiau didžiulę kaltę dėl brolio, nes nesugebėjau jo sustabdyti. Nesugebėjau padėti, kai jam labiausiai to reikėjo... Kaip aš to anksčiau nesupratau?

Skausmas po truputį atslūgo. Žinojimas, kad jo nėra tarp gyvųjų, kad  jis niekada nebevaikščios šia žeme, labiausiai skaudino. Negalėjau apie tai galvoti.
Edvinas jau buvo pašarvotas laidojimo namuose. Tėčiui buvo didelis smūgis, kai sužinojo, kad mirė Edvinas. Galbūt per švelniai pasakyta,, didelis smūgis“, tai prilygo atominės bombos sprogimui. Jie labai jį mylėjo. Nors to dažnai neparodydavo. Likau viena. Jutau sunkią naštą už tai.

                        *  *  *  *  *  *

Ruošiausi tai akimirkai, kai pamatysiu Edviną. Vien nuo tos minties sudrebėjau. Galvoje sukosi daug minčių apie tai kaip aš sureaguosiu pamačiusi jį... toje vietoje. Niekada gyvenime nepagalvojau, kad ateis ta akimirka, kai reikės su kažkuo atsisveikinti. Tiesiog nežinau ką atiduočiau, kad to nebūtų įvykę. Mielai apsikeisčiau su juo vietomis. Nenorėjau jausti to baisaus jausmo. Taip norėjosi išplėšti tą skausmą ir sviesti toli į jūrą, kad niekados negrįžtų pas mane...
Tėtis jau laukė mūsų laidojimo namuose. Sedėdama automobilyje laukiau mamos. Jau beveik sutemo. Pravažiuojančių mašinų šviesos retkarčiais apšviesdavo tamsias gatves. Girdėjosi kaip mama užrakino duris ir artėjo link savo,, BMW 650“ nešina kažkokiu lapeliu. Jos veidas pasirodė dar labiau pabalęs nei tada. Po akimis matėsi ryškūs ištinę ratilai. Mama atrodė iš ties nekaip.
-Kaip jautiesi? -pasukusi galvą tyliai paklausiau.
Šiek tiek pasimuisčiusi mama įgrūdo į rankas lapelį.
-Kas čia? -sutrikusi pralemenau.
-Skaityk, -prisimerkusi atsakė, tramdydama ašaras.
Skubėdama išlanksčiau tą raštelį.

Mama, tėti, Gina,

Aš niekada jūsų nepaliksiu. Visą laiką būsiu jūsų širdyse ir žinokit vieną dalyką: visada jus mylėjau ir mylėsiu.
       
                                                  Edvinas,, Mylėjau ir mylėsiu“-šie žodžiai labiausiai man įstrigo. Jis niekada nėra to sakęs. Tai privertė mane suvirpėti. Ašaros vėl pradėjo riedėti skruostais. Negalėjau patikėti, kad Edvinas parašė tą laišką. Jam tai per daug žmogiška. Jis niekada nemėgo reikšti savo jausmų.
Nė nepajutau, kaip mes atvažiavome prie laidojimo namų. Turbūt per daug giliai skendau savo mintyse.
Ėjau link salės, kur gulėjo Edvinas. Žingsniai darėsi vis lėtesni ir sunkesni. Artėjant tai akimirkai pradėjau vis giliau kvėpuoti. Širdies dūžiai vis labiau greitėjo ir greitėjo. Jaučiau savotišką baimę savyje.
Štai, beliko vienas vienintelis žingsnis, tereikėjo kilstelėti akių vokus į viršų ir pamatyti jį. Stovėjau užsimerkusi. Nenorėjau jo matyti tame baisiame daikte... Nebuvau pasiruošusi dar vienam skaudžiam žingsniui. To man būtų buvę per daug. Būčiau sudegusi iš deginančio skausmo.
Pasileidau bėgti. Bėgau, kur vedė akys. Nors per jas nieko nemačiau, nes verkiau. Jaučiausi baisi ir nežmoniška. Už tai, kad nesugebėjau pažvelgti į brolį, pagerbti jį, kaip pridera.
Netoliese už kalniuko matėsi upelis. Pamažu, ramindama save, nužingsniavau prie jo ir atsisėdau. Pasidarė vėsoka, nes nuo rasos sudrėko kelnės.
Norėjosi paskęsti savo liūdesio klane. Viską pamiršti. Atitrūkti nuo visko, nes visas tas slėgimas baigė išdrąskyti mano širdį. Rodės, kad mano vidus tapo visiškai tuščias. Absoliučiai. Pasiliko didžiulė juoda dėmė mano gležname kūne.
Upelio čiurlenimo garsas nuramino mane. Jau galėjau blaiviai mąstyti. Susivokiau, kad reikia grįžti atgal, nes tėvai manęs tikrai pasigedo.
Kažkur toliau, gal už penkiasdešimt metrų girdėjosi garsūs šūkavimai. Pasidarė nejauku. Dar šiek tiek pasižvalgiusi atsistojau ir ruošiausi eiti atgal.
-Ei! - išgirdau kažką šaukiant.
Supratau, kad kreipėsi į mane, nes aplinkui nieko daugiau nebuvo. Paspartinau žingsnius, bet garsai vis tiek netolo.
Staiga iš kažkur išlindo keli įkaušę vaikinukai. Nežinojau keliese ten jie stovėjo. Nesimatė jų veidų, nes buvo tamsu.
-Kur bėgi? - pašaipiai paklausė vienas žemesnysis stovėjęs vaikinas.
Visi garsiai nusijuokė.
Norėjau kuo greičiau sprukti, bet jie buvo užstoję kelią. Išgąsčio jausmas baigė užvaldyti mano kūną. Negalėjau pajudėti. Visokios mintys lindo į galvą. Vienintelė mintis buvo ta, kad jie norėjo manęs. Norėjo mane išprievartauti.
-Kuo tu vardu, mažute? -arogantišku balsu paklausė ir priėjęs nubraukė ant akių užkritusią plaukų sruogą.
-Dink! -užlūžusiu balsu riktelėjau.
-Oho! Girdėjot? -pašaipiai vyptelėjo jis. -Matau, kad esi drąsi, mažute...
Tvaiskus alkoholio kvapas apgaubė mano kūną. Neįsivaizdavau ką jie dabar su manimi darys. Galva buvo visiškai tuščia.
-Kažkas ateina, -tarė kitas vyriškis.
-Šūdas! -susiraukė jis.
Širdis pradėjo vis labiau daužytis. Kaip kokia kvailė stovėjau tarp kažkokių prisigėrusių kvailių. Atrodžiau klaikiai.
Balsai vis labiau artėjo. Net nepastebėjau, kaip tamsoje atsirado dar du vyrukai. Jie buvo aukšti, palyginus su čia stovinčiais vaikinais. Vienas buvo truputėlį žemesnis už kitą. Bandžiau įsivaizduoti kas dabar bus, net šiurpai nubėgo.
-Jau susipažinot su mano mergyte? -entuziastingai tarė aukštesnysis.
Tuo tarpu jis priėjo prie manęs. Ranka apkabino mano pečius ir pakštelėjo man į skruostą. Nesuvokiau kas čia dėjosi. Buvau šokiruota. Nesugebėjau atsitraukti nuo jo.
-Panašu, kad taip, -pasimetusiu balsu sumurmėjo vienas iš gaujos.
-Dingstam, -šūktelėjo žemesnysis, kuris kabinėjosi prie manęs.
Atrodė, kad būčiau vienintelė pasaulyje pelė, dėl kurios kovoja katinų gauja. Tai buvo kaip žaidimas- kuris greičiau sugebės tą pelę,, suvystyti“.
Vaikinai tuoj pat pasišalino. Taip greitai, kad nespėjau sureaguoti.
-Išsigandai? -juokdamasis paklausė žemesnysis, kuris buvo su tuo kur laikė mane apkabinęs.
-Nebijok. Tiesiog ėjom pro šalį ir pagalvojom, kad reikia pagalbos. Čia dažnai taip nutinka. Ne vieną kartą teko ginti kokią nors mergaitę, - prunkštavo aukštesnysis.
Nesupratau kas jam čia buvo juokingo...
Nors širdyje pasidarė daug ramiau, bet baimė vis dar norėjo įkalinti mane į savo gniaužtus. Norėjau tarti žodį, bet balsas dar tebebuvo užlūžęs. Pastebėjau, kad negaliu greitai atsigauti iš po tokių staigių įvykių.
-O dėl bučinio nekreipk dėmesio. Čia mano naujasis gynimosi būdas. Atrodo jis šį kartą suveikė, -nesusivaldęs pratrūko juoktis.
Jaučiausi tikrai beviltiškai.
-Ei, tu čia neseniai persikėlei, ane? -pradėjo kalbinti aukštesnysis.
-Ammm... taip, -tyliai sumurmėjau.
-Pagaliau prašnekai, -šyptelėjo kitas.
-Gal reikėtų tave palydėti namo, nes vėl tie žąsinai prikibs, - tarė atitraukęs ranką nuo mano pečių.
-Ne... nereikia, - vis dar šokiruota būsena atsakiau.
-Nemanau, kad tai būtų geras atsakymas, - giliai atsidusęs paprieštaravo.
Jis vėl apkabino mane per liemenį ir pradėjo eiti. Pasijutau kaip velkama lėlė, nesugebanti vaikščioti.
-Paleisk mane, - griežtu balsu burbtelėjau ir atstūmiau jį nuo savęs.
-Maniau, kad nepaeisi, - prunkštaudamas apgailėstavo jis. -Kuo tu vardu? Turbūt Gina, jo?
-Ne tavo reikalas koks mano vardas, - griežtai atsakinėjau.
Nežinau kodėl, bet jis kažkuo traukė. Tik nesupratau, kodėl jis nesugebėjo manęs kitaip apginti nei pabučiuodamas?
-Aš tik norėjau sužinoti tavo vardą ir tiek, - bergždžiai sumurmėjo.
-Kodėl tu mane pabučiavai, asile? - susinervinusi paklausiau.
-Sakiau, tai mano gynimosi būdas, - sarkazmiškai atsakė jis.
Paspartinau žingsnius. Norėjau dingti kuo toliau nuo jų. Džiaugiausi bent tuo, kad nuo manęs atstojo tie vaikinai ir kad viskas gerai baigėsi.
-Gina! -staiga pasigirdo kažkieno balsas.
Tamsus vyro šešėlis vis labiau artėjo link manęs. Tai buvo tėtis. Priėjęs ranka palietė mano petį.
-Gina, kur buvai pradingusi? -su palengvėjimu paklausė tėtis.
Nebegirdėjau ko jis klausė manęs. Tik žinojau, kad pagaliau esu saugi. Jaučiau kaip kiekviena mano kūno ląstelė atsijungia nuo šio pasaulio ir nugrimsta į tolimą tamsą...