Angeliukai?

Leitus... toks tyras ir lengvas...
Bučiuoja skruostus, nosį, lūpas...
Šiltas vasaros lietus priverčia nusišypsoti. Jis kutena sielą, bėginėja po širdutę...
Žinau kodėl taip yra.
Lyjant be jokio vėjelio, tik šiepiantis saulutei, su lengvu ir švelniu lietučiu į žemę nusileidžia angelai...
Tikri angelai, kurie saugo mūsų širdis ir apgaubia šiluma, įskridus į mūsų sielą žvarbiam liūdesiui, apmaudui, nevilčiai ar skausmui...
Jei kyla klausimas, kodėl būtent lyjant jie puošia padanges krištolinėmis ašaromis?
Atsakymas aiškus...
Tai Dievas verkia, netekęs tokių nuostabių angeliukų.
Tai ne liūdesio ašaros, tai džiaugsmo ašaros...
Jis žino, kad po tokio sparnų plazdėjimo ateis į žemę ramybė ir šiluma, nes viską aplinkui sušildys palaimintųjų šypsniai ir tauri siela.

Todėl man ir patinka šiltas, ramus vasaros lietus, nes lašelių pavidalu atskrieja gelbėtojų ir užtarėjų pulkai.