Dialogas

Šlapiais miesto šaligatviais, ankstyvą trečiadienio rytą, šlamsėdamas savo sunkiais batais,  prasegtu lietpalčiu, užmūturiuotu storu šaliku ir visas pasišiaušęs Petras labai geros nuotaikos žingsniavo link darbo.  Buvo šiltas rudens rytas ir vėjas pūtė rytinę darganą, kuri ganėtinai romantiškai užgulė miesto žibintus, gatves ir Petro akinius. Atsiradęs ribotas matomumas sudarė  jaukios aplinkos įvaizdį. Romantiškas oras reikalauja ir romantiškų minčių. Šiandien jis susitinka su savo gera drauge, Kuzina. Čia vardas, jei ką. Po darbo jie susitinka prie jo darbo, miesto centre, ji pažadėjo atnešti jam jo mylimų gėlių vazoną. Plačiais žingsniais matuodamas senamiesčio šaligatvį, jis su šypsena trankėsi į kitų žmonių minią, taip pat skubančią į savo darbus. Šypsojosi, nes jau seniai nebuvo  ėjęs kur nors su Kuzina. Po jų skausmingo išsiskyrimo ji  vengė jo, o jis taip pat nežinojo, ko nori. O šiandien jie keliaus į rimtą parodą. Apimtas malonių prisiminimų jis klaidžiojo po atmintį į vietas kai jie susitiko, kartu leido laiką. Kaip jam skaudu buvo matyti, kad ji jo nevertina. Ir kaip jis sakydavo, kad laikas jam važiuoti namo, nes vėliau troleibusai nemarširuos, o iš tikro varydavo pas draugus rūkyti žolytės. Kaip girtas Kuzinos mamai aiškino, kad primuš meistrus, kurie vėluoja padaryti virtuvės kampą. Arba, kaip nemaloniai gražu buvo aptikti ją besibučiuojančią su kita mergina grupiokų vakarėlyje. Oi, kiek buvo visko... Net pats to nepastebėdamas, jis spartino žingsnį, paltas plevėsavo vėjyje. Šiandien jie susitinka kaip draugai ir turėtų būti linksma, nors jo galvoje galėtų būti vietos ne tik draugystei...  Nuotaika svyravo nuo pakilios iki:
  -O, dėl dievo meilės, tik nepradėk tu graudintis!
  -Neaiškink, valkata! - Subaubė Petras.
  -Diena prasidėjo taip gerai, o tu viską gadini, mažas vaikas!
  -Pats tu mažas vaikas, kaip gali būti toks nejautrus???!!!, - nuostabos ištiktas Petras susiėmė už burnos – tai tu kaltas, kad mes išsiskyrėm! - Prisimerkė jis.
  -Ne, avine tu, išsiskyrei, nes elgeisi kaip merga!.
Čia Petro kantrybė trūko motyvuotiems argumentams ir prasiveržė natūra:
  -Prisiekiu, - iškošė sukandęs dantis, kad net keli kabių varžtukai iššoko į šalis. – DAR ŽODIS ir išmalu tau sumautą snukį!!!
Petras iškėlė gauruotą kumštį ir pagrasino oponentui. Aplink negyvai judėjusi minia kiek sujudo aplink besiriejantį Petrą.
  -Pavaryk, PŪTKA! – atšovė įžūliai. Viską stebinti keturių šimtų žmonių minia aiktelėjo iš netikėto epiteto, kažkur kairėje nualpo moteris.
  -Nenusileisk jam Petrai!!! – atskriejo iš minios palaikymo šūksniai.
Petras niekada nebuvo rimtas derybininkas, iš savo sudėjimo jis suprato savo argumentų svorį, ir dabar bandė išsukti situaciją iš muštynių tik dėl Kuzinos, ji jį mokė susilaikyti ir elgtis intelektualiau, bet dabar...

Gauruota ranka užsimojo ir trenkė niekšui tiesiai į tarpuakį, Petrui akyse suraibuliavo, smūgio būta tikrai stipraus. Suriaumojo jis kaip žvėris ir beatodairiškai pasipylusi smūgių kruša užgulė nejautruolį. Buvo sunku suprasti kas laimi, plevėsavo palto skvernas, į šalį lakstė plaukų sruogos. Jis mojavo taip greitai ir stipriai, kad atsiradusi trintis tarp atmosferos ir Petro kumščių su kiekvienu smūgiu, blyksniu nušviesdavo pakraupusios minios miną. Esant tokiam apšvietimui buvo nesunku pastebėti kelių iš susijaudinimo susigraudinusių merginų žvilgsnius. Šiais laikais sunku rast tikrų vyrų kurie taip kovotų už meilę. Kova būtu pasibaigusi liūdnai jei ne policija. Maždaug po 20 minučių trukusį mūšį sugadino į kovos aikštelę įsiveržę policininkai. Du žaliomis uniformomis pasipuošę stambūs žaliūkai (kažkur iki 2 metrų ir 100 kg.) greit įvedė rimties. Rimtai susirūpinusiais veidais jie apramino sujaudintą publiką, vienas jų nustatė perimetrą ir neprileido arčiau žmonių. Antras (ko gero viršila) priartėjo prie jau susmukusio Petro ir su tramdomu grauduliu paklausė:
  -Dieve mano, kas taip su tavim padarė??? Parodyk man jį – tikrai sąžiningas policininkas jau gniaužė guminę lazdą trokšdamas atkeršyti skriaudėjui.
  -Aš parodysiu, aš parodysiu! –  kilo Petro balsas kaip feniksas iš pelenų.
  -Nebūk sumautas stukačius, nerodyk! – iškošė patyliukais.
  -O aš parodysiu, dar ir kaip parodysiu, oi kaip parodysiu, dabar tu man už viską atsiimsi.
Pakilusi Petro ranka išsitiesė į priekį ir sulenktas pirštas atgal parodė tikrąjį niekšo veidą. Toliau stovėjęs policininkas suklykė kaip moteris, netikėtai išvydęs piktadarį. Antrasis tikrai buvo viršila, jis laikėsi vyriškai žiūrėdamas tiesiai į niekšą. Didelis, gauruotomis letenomis, pamušta akimi, keistai nuplikęs, kruvina nosimi, suplėšytu paltu, ir maišeliu su kefyru. Toks buvo kraupus jo portretas.
           
  -Бей козла!!  –  puolė jį pareigūnai.
Tačiau niekšas nebuvo pėsčias, išsitraukė atlenkiamas šukas. Desperatiškai atšokę policininkai, nežinojo ko griebtis:
  -Всем назад он крутой! – šaukė atatupsti.

Petrui neliko nieko kito kaip tik sutelkti savo vyriškumą ir užbaigti kovą. Sukaupęs paskutines, jėgas jis smogė paskutinį kartą, taikydamas į miego arteriją („medicinoje“ dar vadinama klynu), piktadarys išleido paskutinį kvapą. Minia džiūgavo. Dar po penkiolikos minučių atvykusi greitoji labai rūpestingai pasiguldė ant neštuvų ir atgaivinti bandė nualpusį viršilos padėjėją. Petras, nepaisydamas smulkių sužeidimų ir po šaligatvį besimėtančių dantų žioplių miniai, žurnalistams iš televizijos rodė išsaugotą maišelį su sveiku rūgpienio buteliu, kurį didvyriškai įteiks Kuzinai. Matai, iš Vokietijos kefyras, rimtos lauktuvės. Dar po kelių minučių visi pradėjo skirstytis, Petras kiek šleivodamas nukeliavo į darbą. Policininką pavyko atgaivinti tik kitą dieną, dar po mėnesio jis gavo apdovanojimą už drąsą ir atsidavimą.

Koks istorijos moralas?:) . Reik mokėt savęs klausyt. Jei netinka, tai tegu tai būna tik  būdas pakelti nuotaiką.

Pabaiga.