Tą dieną..

Tą dieną mylėjau žiemą, jos šaltą orą, snaiges krintančias iš beribio dangaus, tada mylėjau sniegą bei baltą spalvą. Toji diena nereiškė nieko, ji buvo dar viena gyvenimo akimirka, kuri per 24 val. vėl užgeso. Nebuvau laimingas, jog esu tik trumpas tarpsnis savo gyvenime, kuris susidėjo maždaug iš 90 metų. Iš tų visų trumpučių mėnesių bei savaičių, lekenčių ir bėgančių taip greitai, sąmonėje gimė 
lėlė, su kuria galėjau žaisti, su ja net mokėjau kalbėti ir kartu gyventi. Ji buvo vardu Beprotybė, bent jau ji taip save įvardino. Su ja labai troškau užbaigti egzistavimą bei būti jos glėbyje ir tuo metu mylėti ją.
    Tą dieną, kai krito snaigės ir rašiau matematikos kontrolinį. Beprotybė man padovanojo mielą vienaragį ir kelis drugelius, kurie virpėjo bei kėlė triukšmą mano jausmų dėžutėje.
    Taškas.
    Kai lijo snaigėmis, jis išprotėjo. Beprotybė tapo manimi, ji pasiglemžė visus beveik aštuoniolika metų. Ir tą dieną tikrai nesnigo snaigėmis, tiesiog buvo liepos 20 – oji ir krito rudeniniai lapai.