back to the end

Plunksna... lengvas prisiminimų sparnas... atnešantis pamirštą istoriją... iš vaikystės išdaigų... iš jaunystės žydėjimo... mieliausias šis pūkas senatvės suriestam žmogeliui, rūpesčių nubalintais plaukais, vargo išvagotu veidu, gęstančiom nuo pilkumos akim...
Bet kaip nušvinta ir pagyvėja sielos ežerai kai į atbukusio žvilgsnio akiratį įsiveržia plunksnos blikas!
Palieti ją. Iš pradžių gal nedrąsiai, tačiau smalsumas nugali - paimi ją rankon. Vartai, sukinėji... pinasi kažkokios padrikos mintys... galiausiai smaigaliu palieti rašalo paviršių... melsvą gyvybę... vedžioji jo paviršiumi, švelniai, lyg ankstų vasaros rytą žadintum vaiką keltis eit žuvaut į šaltą upelio užutėkį, paslėptą juodalksnių pulkelio ir senų lazdynų lajos...
Ima banguot linija... lyg mažytis upelis lietis bekraštėj popierinėj lankoj. Tįsta, pasakoja atminty bedūlančias istorijas. Ji vis ilgėja, ilgėja... įskausta ranka, tačiau nesiliauji - taip gera grįžt. Vėl ir vėl... Dar kartą... ir dar kartą...
Galiausiai net nepajunti kaip nuovargis įveikia - pabundi tik gerokai įdienojus, kai karšta saulė tvoksdama nepakenčiamą kaitrą veidan grąžina realion būtin.
Pareiga nustumia stebuklingąją... neilgam - kol kitąkart prireiks sielai reabilitacijos... atminties linijų sanatorijoj...