tas kuris vienas

Šiandieną, tylujį sekmadienį aš kartu su tyliuoju broliu – sąžine ir seserimi – teisėja, keliavau po ankstyvąjį ir dar tylujį Vilniaus senamiestį.

Keliaujantis gal greičiausiai klajojantis vienuolis – vienuolis be abito, vienuolis – kuris tiki, bet Dievas toli, kuris nori mylėti – bet meilė jam akla, kurio rankos šiltos – bet nėra kam jų atvėsinti. Visiškai vienas – gal dėl to vienuolis, vienas – tarsi apspjaudytas akmuo viename iš Pilies gatvės kiemų, nešvarus, bjaurus, šaltas, niekam nereikalingas.

(Ps. Keliautojas matot jau turi savo užsibrėžtą tikslą,  klajotojas jo dar ieško)

Kartais norisi išgerti, kartais norisi visai nusigerti iki sąmonės netekimo, ne nenusižudyti, kadangi man tikėjimas ir mano įsitikinimai to neleidžia.

Pabudusi saulė pašildo mano plikę ir aš su buteliu viskio plaukioju savo nuosava jachta, turiu kelias merginas – beje modelius, ką tik grižusias iš Milano, Šveicarijos bankų sąskaitose kelis milijonus svarų, ir dar šiek tiek aukso luitų.
Kam mirusiam tiek pinigo? Atsiprašau, mirštančiajam, tai reiškias dar galiu pagyti?
Trisk kart suplojau katučių. Šypsena...

Šąlančiom rankom vaikiau muses, nes mano sumuštiniai buvo jau kiek pagedę, ir štai išgirdau violončelės garsą, negalėjau patikėti tuom, pribėgau netoli to lango ir iš tikrujų, kažkas matyt iš jaunųjų žmonių repetavo. Buvo nuostabu, tiesiog malonu klausytis.

Išpažintis išsakyta, o vienuolis vis dar klajoja, gal tokia mano lemtis, tokia būtis, gal dėl to ir gimiau? O kas yra laimė, ar visi žmonės tampa laimingais, kokie keliai jiems geriausi, tinkamiausi?

Išmestas pro langą – kaip niekam tikęs daiktas, visai nereikalingas. Senas, apdulkėjes, sukrypęs fotelis – švysteltas pro langą vos ne ant mano galvos. Štai tau ir Pilies gatvės kiemas, pavojinga būti netgi ant suoliuko, kur čypsinčiai žvirbliai šokinėja auksinėje pievoje,  čepsėdami paliktus jaunuolių traškučius, ir kur galima pasiklausyti klasikinės muzikos.

Klajojantis vienuolis - be abito, sutiktas žmonių kelia sparnus ir skrenda kur skamba bažnyčiose varpai. Nesuprastas, netikras, „falšyvas“?, kitoks.

Blyyyn! Nusimesti tą sudrikusį abitą – eiti toliau, nes keliai baisiai skauda, pakelti galvą gal, nesudėsiu rankų, net jei būsiu mušamas, neišduosiu tiesos jei net būsiu gundomas.
Ooij vaidinu itin gerą – bet gėrio mažai, norisi tobulybės, gyvenu – mokausi – kylu į viršų.

Toks esu, toks gimiau – senamiesčio mąstytojas, tas kuris mato, girdi, kartais ir pagroja.
Ne per nervus – gal greičiau per sąžinę – na kad ir skrabalais 