Pro kūrėjo akį

Net kai manai, jog nebėra prasmės rašyti, pažvelk pro langą. Ar tai, ką matai, neverta kūrėjo plunksnos?
Žmonės vis šaukia, kad pasauly nebėra tvarkos. Šauksmai pjautynėm virsta. Civilizacija čia susmunka.
O kitoj upelio pusėj tuo pačiu metu saulė vėlei blukina plaukus, išsidraikiusius žolėj.
Vaikas, bėgantis per pievą... Vaikas, pasiklydęs sapnuose... Vaikas, gaudantis rožinį drambliuką...
Kelias be pabaigos mažoms akims... Akmuo nebylus kaip žuvys vandeny, bet svetingas... Ir medžiai, veltui stūksantys prie kelio, jau suglebę ir raukšlėti...
Kitoj upelio pusėj gyvena kelias ir mažas vaikas ant akmens, prašantis paimt už rankos...