sau

Sau gėriau vyną, kol gražus ruduo.
Ryte su vandeniu, o vakare be jo jau.
Galvodavau – kam niekieno vanduo
ir dėl pasirinkimo rytą abejojau.

Taip slinko dienos. Dvelkė link žiemos.
Draugystė pildėsi. Bet be vandens tik.
Ryte šviesa vėlavo visuose kiemuos.
Kartojimai – save paankstink...

Tai taip ir  buvo. O žiema
tuo tarpu kalendoriuj užsimiršo.
Kakta – gal veidrodis? – atrodė lyg žema,
o kėslai lipo ne į viršų.

Pavasaris ne vynui. Metas, kai
net kontūrai detalių slidūs
ir krenta ryšio lygiai, ir draskai
pernykščius laiškus iš už Atlantidos.