Išeisiu lapkričio rasoms nukritus
Saulėlydžiui paskendus tarp bangų
Sušalus paukščio giesmei
Sušilus vėtrai
Uždengus sniego šulinį baltu speigu.
Išeisiu tyliai
Nepasakius nieko
Tik akmeniui ištarusi
Sustingusiu balsu:
-Tu nesipriešink, gana kovoti
Priglusti tau po kojom ketinu.
Bučiuosiu kojas
Dievams aukosiu
Sugersiu vizijas duotąsias jų
Kad išėjau į amžinybę
Daugybę kartų vaikščiotu keliu.
------
Tas pats akmuo
Prie kelio guli.
Jo šaltas kūnas talžomas speiguos.
Prieisiu tyliai, lėtai pažvelgsiu
Gal aš tenai nuo negandų slepiuos.