Jis lediniais vijokliais apraizgė brėkštantį Velykų rytą.
Lavoniškai melsvos, perbalusios gyvatės pasiruošė sugelt
Gaivia vėsa paraudusį aušros veidą,
Pilkšvame dangaus skliaute žaidžiančias žvaigždes.
Ledine ugnimi grasino Prisikėlimui,
Keikė taikią pavasario nakties šalną,
Ir, pasitelkęs valią, barbariška jėga pažabojo Poeto vyriškumą -
Jo fizinį bei dvasinį pajėgumą, proto aštrumą, blaivų mąstymą,
Įskiepijęs beatodairišką moteriškumą, gležnumą bei trapumą.
Jis iš beorės amžinybės šypsosi ledine šypsena
Ir juodai rudi arimai, gimstanti žaluma
Per prievartą pasidabina morgo klientų drabužiais.
O Poetą kankina melancholija, mėlynųjų tolių ilgesys,
Vargina kosulys, aukšta kūno temperatūra, gelia sąnarius.
Jis geidžia moters, tačiau supranta nesąs vyras -
Visatos viešpats, ponas Likimas, iš jo pasiglemžė lytį.
Pažvelki, dangaus gili duobė riaumoja Okeanu!...
Sadistiškas triukšmas paralyžuoja kvėpavimą... Stingsta kraujas!...
Tačiau vis nenustoja plakt širdis, ryškus regėjimas, uoslė jautri -
Ten, kur barokinė bažnyčia, sninga obelų žiedais,
Magiška vertikale žybsi ugninis stulpas -
Regint jo skvarbią kaitrą, užuodi raminančią vėsą:
Jauti kaip tave apleidžia tas stingdantis karštis...
O įžūlusis pajacas pagaliau palieka išvargusį kūną...
Bet tu, kurs sutrukdei man tapti vyru!...
O!... Poetas paragautų šviežiai iškeptos don žuano duonos,
Atsigertų saldaus kazanovos pieno -
Gyventų pilnavertį gyvenimą!...
Cha!... Horizonte užgesus oranžinėms lempoms,
Svaigus švytėjimas išbluko.
Aukštojoje gelmėje įsižiebė melsvai violetinė akis,
Mažakraujyste sergantis vaiduoklis-banga skandina vyriškumą.
Žemyn galva, aukštyn kojom... Gili aukštuma...
Pramušęs lubas, atsiduriu rūsyje... Tamsu ir šilta čia...
Poetui teko kvazimodo dalia: keiksmai, patyčios, baimės.
Jo moteriškėjančios rankos bejėgės
Nuo pamėlusio veido nuplėšti juokdario kaukę.
Ant surambėjusios plutos nusileido visagalis kunigaikštis -
Po surambėjusia pluta, krištoliniame karste kamuojasi
Savąjį vyriškumą praradęs gyvas lavonas.