Smėlio grūdeliai

Šią naktį kaip tyčia visi sugulė anksčiau, kad be liudininkų galėtum įsliūkinti į kambarį pro langą, nenumaldomai artėti ir artėti prie lovos kampe, kur paprastai aš miegu. Kad galėtum jau tiesti pirštus į apgavikę tamsą ir galiausiai manęs nerasti.

Žinojau, kad tu ateisi. Kaip kiekvieną vakarą. Pro užmerktas akis įsivaizduoju įsižiebiant žvaigždes. Laukiu. Pajuntu jūros dvelksmą. tyli, bet giliai alsuojanti jūra su gintaro luitais šerdy. Prasimerkiu, kad pasigėrėti. Tu priešais mane. Kas vakarą.

Rytais ant kilimo randu smėlėtus pėdsakus. Surenku kiekvieną grūdelį. Vyno butelis ant stalo kas dieną vis pilnėja. Jei kada išmoksiu pasigaminti smėlio laikrodį, noriu, kad jame sekundes, minutes skaičiuotų smėlis, atsigabenęs kojų tarpupirščiuos mylimo žmogaus.

Nusprendžiau šiąnakt tavęs laukti kitapus upės. Ir vis tiek žinojau, tu ateisi, nespėjus žvaigždėms apsnūsti. Rasi mane be užuominų.

Skaityk! Savo naujas eiles. Žudyk! Mirk kartu su manimi! Kolei išauš. Kolei pabudins šuns lojimas ar įkyrus žvirblio čirškesys. Leisk numigti protui, sielai, širdžiai… Be liudininkų. Prieš tai manam delne supylęs smėlio grūdelius.

Ir kai mudu jau būsime išėję, iš vyno butelio kambaryje tebedvelks jūra…