9 dalis (Lūžis)

Valytuvai vos spėjo valyti  per langą čiurkšlėmis bėgantį vandenį.
  - Kad jį kur galas, tą lietų, nei kelio nesimato, - nepatenkintas pasakiau ir iš karto atsisukau pažiūrėti ar nepažadinau šalia sėdinčios pakeleivės.
  Tikėjausi kaip nors surasti kelią į namus, jos namus. Važiuojant į miestelį dar nebuvo taip tamsu, be to, buvo kas kelią parodo. O dabar, tais tamsiais kaimo keliais, per miškus. Gal nebūsiu kur ne ten pasukęs. Nesinorėjo jos žadinti.  Pagaliau, jos veidas nurimęs, nebeperkreiptas skausmo. „Ir viskas per mane. Jei ne aš, to tikriausiai nebūtų atsitikę. “ – kaltinau save ne ką mažiau, nei tas pilkšvas sunkus gipso gabalas, gulintis jai ant kelių. Iš jo kyšantys pirštų galiukai buvo pamėlę, baltai išteplioti ir tikriausiai šalti, juk gipsas dar šlapias, nespėjo išdžiūti.

  Dar ir dabar, kaip koks sulėtintas filmas sukasi galvoje vaizdai. Matau kaip ji susvyruoja, netenka pusiausvyros ir krenta. Kažkaip lėtai krenta. Bet ir aš, kaip vandenyje, negaliu greičiau pajudėti. Rodos skubu, kiek begalėdamas, kad prišokčiau prie jos, bet per lėtai. Tik beviltiškai žiūriu, kaip ji, įveikta žemės traukos, virsta atgal, tėškiasi į vonelę, kažkaip nevykusiai bandydama atsiremti ranka.
  Nespėjau jos sugauti ar sulaikyti, kad nepargriūtų, tad bent jau norėjau padėti atsistoti.
  - Ar sveika? – nieko blogo negalvodamas paklausiau ištiesdamas jai ranką. Bet netrukus, iš pasikeitusios jos veido išraiškos  supratau, kad kažkas negerai.
  - Ranka... Tikriausiai susilaužiau ranką, - ištarė žiūrėdama tai į mane, tai į keistai nusvirusią ranką, vos tramdydama ašaras. – Ir kas šiandien per diena, tikra velniava, kad ją kur galas.
  - Nesijaudinkit, viskas bus gerai, - bandžiau ją raminti.
  - Kas gerai, kas gerai? Už savaitės prasidės mokslo metai, o aš be rankos.
  - Gal nelūžo, gal tik pasitempėt.
  - Nereikia manęs raminti, aš žinau geriau.
  - Ar labai skauda?
  - Skauda, skauda. Geriau padėk atsistoti, neklausinėjęs. O tai sėdžiu vandenyje, jei dar nepastebėjai. Tik atsargiau, neliesk rankos, - kęsdama skausmą ji šiurkščiai su manimi šnekėjo.
    Kiek galėdamas atsargiau, kad neužkliudyčiau sužeistos rankos, apkabinau ją, pakėliau ir atsargiai pastačiau. Paleisti neskubėjau, lyg bijodamas, kad ji vėl nenuvirstų. Ant jau ir taip šlapių grindų nuo jos suknelės apačios lašėjo vanduo, veidas perkreiptas skausmo, keistai kabanti ranka. Buvo graudu į ją žiūrėti.
  - Toliau aš pati. Kojos, ačiū dievui, dar sveikos, kaip nors nueisiu į kambarį ir persirengsiu. Tikiuosi, kad kaip nors sugebėsiu.
  Ji neskubėdama lipo laiptais. Aš ėjau iš paskos, nežinodamas ką galėčiau padaryti, kad kažkaip jai padėčiau. Jaučiau, kad ji supykusi, bet nežinojau, kiek dėl manęs, kiek dėl lūžusios rankos. Sekiau paskui ją iki kambario, į kurį įėjusi, prieš pat mano nosį ji užtrenkė duris.
  Nežinojau ką toliau daryti, tad prisėdau čia pat, koridoriuje, ant batų dėžės. Išskyrus bruzdesį už uždarytų durų, namuose buvo tylu, tad kuo puikiausiai girdėjosi vis dar nesiliaujančio vėjo ir lietaus šėlsmas lauke. Nežinojau, kaip jai ten sekasi persirenginėti su viena sveika ranka, bet buvau pasiruošęs, vos tik išgirsiu jos prašymą, pulti į kambarį ir pagelbėti jai ne tik nusimesti šlapius, bet ir apsirengti kitus, sausus rūbus.
  Laikas slinko lėtai. Pagalbos prašymo neišgirdau. Nežinau, galbūt jai ten ne kaip sekėsi, bet laukimas prailgo. Tad vos tik prasivėrė durys, aš kaip spyruoklė atsistojau ir klausiamai žvelgiau į dabar jau sportinį kostiumą vilkinčią, blyškiu veidu, kietai sučiauptomis lūpomis, pro jas išeinančią Violetą.
  - Tikiuosi, vairuoti mokate? – dalykiškai nuskambėjo man netikėtas jos klausimas.
  - Taip, - linktelėjau nenuleisdamas nuo jos akių, -  Tik mašinos, deja, neturiu.
  - Mašina daržinėje. Štai, - ištiesė ji man savo rankinuką, - Raktas šoninėje kišenėlėje. Viduje. Ne toje, kitoje pusėje.
  Nebuvau pratęs landžioti po moteriškas rankines, tad nelabai greitai susiorientavau kur kaip čia ką atidaryti, kol įsibroviau į vidų ir suradau tą mažą kišenuką su užtrauktuku, už kurio jaučiau barškančius raktus.
  - Štai, - pasakiau ištraukdamas mašinos raktelius.
  - Eikite, atrakinsite daržinę ir išvarysite mašiną. Aš palauksiu prie durų, kol jūs privažiuosite. Nenoriu dar kartą sušlapti, juk vis dar lietus pliaupia.
  Žūrėjau į ją stebėdamasis, iš kur tokia stiprybė, toks sugebėjimas susitvardyti. Juk mačiau, kad ji kenčia nežmonišką skausmą, o jos veidu nenuriedėjo nei viena ašarėlė, jokių dejonių.
  - Tai mašina daržinėje. O daržinė užrakinta? – paklausiau nepaleisdamas iš rankų nei rankinuko, nei mašinos raktelių.
  - Duokite man rankinę, daržinės raktas ne joje. Čia, po laiptais, kaba ant vinies, toks didelis. Va šitas, dešinėje, su mėlyna virvele, - klausiausi jos komandų. – Jūs eikit mašinos, o aš palauksiu. Ir būkit geras, paskubėkit.
  Paėmęs raktus išlėkiau į lietų, kiemo viduryje stabtelėjau, apsidairiau kur čia ta daržinė. Lietus pliaupė kaip reikiant, permirkau kiaurai, kol atrakinau daržinės duris, kol įveikiau ant jų kabojusią kažkokią antikvarinę surūdijusią spyną. Viduje mane pasitiko sidabrinė Polo. Tokios dar neteko vairuoti, nieko, dabar teks. Paspaudžiau signalizacijos pultelį, mašiniukas nukiauksėjo žybtelėdamas  ir įsileido mane, visą tokį šlapią, į vidų. Atsisėdęs nužvelgiau panelę, susiradau užvedimo spynelę, pasukau joje raktelį. Pasigirdo duslus, murkiantis dyzelinio variklio garsas. Malonus jausmas. Seniai bebuvau vairavęs, tad gerą buvo vėl laikyti rankose mašinos vairą, jausti po koja akseleratoriaus pedalą. Tad nieko nelaukdamas išsistūmiau į kiemą, kur manęs jau nekantraudama laukė Violeta. Atsidariusi dureles ji atsisėdo ir sukomandavo:
  - Važiuojam.
  - Tuoj, daržinę uždarysiu, - jau ruošiausi šokti iš mašinos.
  - Važiuojam, sakau, nepasius ta daržinė, nėra ką ten vogti, - griežtu tonu, vos ne  rėkdama, ji mane sulaikė. – Būk geras, važiuojam, iki miestelio geras pusvalandis kelio, - jau švelnesniu balsu, vos ne su ašaromis akyse ji manęs jau beveik maldavo, - Prašau, greičiau važiuojam.
  Daugiau manęs raginti nebereikėjo. Klausydamasis savo sužeistos šturmanės nurodymų spaudžiau nepažįstamais kaimo keliukais taip, kaip tai tik buvo įmanoma be perstojo pliaupiant lietui. Tad prie priimamojo durų atvykome greičiau nei per pusvalandį