Labai LABAI liūdna pasaka

O tai buvo nei senai, nei nesenai- kiek daugiau nei prieš 60 metų. Laikai buvo labai sunkūs, tačiau jei buvai apsukrus ir vikrus, turėjai nemenkų šansų išgyventi. Trūko visko, ir šiltų jausmų, ir šiltos avalynės. Kiekvienas berniukas ir mergaitė tuo metu privalėjo žinoti dvi šventas to meto tiesas- niekada neatsuk nugaros žydui, ir jei pats sau nepadėsi tai tau niekas nepadės. Tas tiesas žinojo ir Simukas, kuris kaip tik sėdėdamas ant prūdo kranto ruošėsi sau prasimanyti šiokią tokią vakarienę. O buvo tai daroma taip: reikėdavo paimti 40 mm bofors zenitinio pabūklo sviedinį, su peiliu padrožti jo smailųjį galą, tas drožles padegti ir suskaičiavus iki trijų- mesti į vandenį. Paskui telikdavo susirinkti laimikį, arba bent jau stambesnius jo gabalus.
-Viens!
-Du!
Vietoj trijų blykstelėjo akinanti šviesa, lydima kurtinančio sprogimo. Kažkas šiandien liks nevalgęs...