Šiukšlyno lėlė

Tarp šalto rožinio ryto dangaus,
Apsuptas tiršto rūko svaigaus
Stovi žmonių Formuojamas didžiulis sąvartynas,
O jo viduje tikras šiukšlynas.

Šio beribio kalno viršuje,
Kažkada mylėta ir gerbta
Guli purvina lėlė vienumoje.

Ji nuoga su nulaužta ranka,
Daug patyru, bet dabar deja,
Jos akyse tik spengianti tyla...

Tačiau kodėl taip atsitiko?
Kodėl ją vienišą paliko?

Nupešė plaukus, nulaužė ranką,
Išdūrė akis ir išmetė į tamsą.
Jos vargšė plastmasinė širdis sustabdyta,
Apnuogintas kūnas tik varnom atdarytas.

Ji jaučiasi nekaip lesama paukščių,
Bet ar gali būt kitaip padovanojus žmogui jausmą?...

Nors ji paniekinta ir palikta,
Tačiau atlikus misiją
Nebereikalinga šiukšlyno lėlė vieniša...