[.] [..] [...]

[.]

aš vėl grižau į rudenį
suklupęs už kadaise pamestos minties
krentu kartu su pasmerktais mirt lapais
ir vis žiūriu į medžius
kurie šiandien nusirengia tik man
dėl jų aš vėl nusižudau mintim

[..]

gyvenimas, kai raižiau mintis sieloje surūdijusia vinim
kai krauju klijavau prie saves žvilgnius praeivių
kai tu nusileidai pažiūrėt ar vis dar esame kartu
gal tik todel išleidau aš tave kad susitiktume kitur
ten kur ne tiktai vėjas glosto tavo veidą
ten kur ir savo lūpomis galiu paliest tavas krūtis

[...]

pamečiau save eidamas negrįžti
- norėjau ir pavyko savyje pragerti
dabar ištirpusi žiema mane surado
nebegaliu tavęs prikelti