Apie (ne) sovietinį mentalitetą

Neseniai viename internetiniame forume buvau išvadinta komuniste ir sovietiniu reliktu. Man net buvo pasiūlyta nešdintis į Rusiją, Baltarusiją, Kubą ir Šiaurės Korėją - į visas šalis iš karto. Nors didžiausią kaltę dėl šio incidento reikėtų suversti „Bobelinei“, aš buvau užblokuota be teisės pasiaiškinti ir atsiprašyti. Beje, man visiškai nesinorėjo atsiprašyti. Forume aš tiesiog išdėsčiau savo mintis apie laisvę ir teisingumą. Kai kam jos pasirodė per daug radikalios. Dar kažkam jos priminė K. Marksą.

Pagaliau, gal mano oponentai ir teisūs - esu kiek kairuoliškų pažiūrų ir mėgstu pasišaipyti iš „tradicinių“ vertybių. Kuo ne „komuniaga“, stovinti vienoje eilėje su Stalinu, Hitleriu, M. Brazausku, B. Lubiu, V. Landsbergiu ir A. Kubiliumi? Sąrašiukas, žinoma, kiek keistokas, bet nereikia būti Z. Froidu, kad suprasti kodėl vienoje gretoje išsirikiuoja stambūs kapitalistai ir privačios nuosavybės naikintojai. Jie visi dėl vienos ar kitos priežasties (nebūtinai tos pačios) kažkam simbolizuoja pasaulio blogį ir todėl užsitarnauja negatyvią „komuniagos“ etiketę.  Ne, ne paprastą etiketę, o tikrą „brandą“ arba prekinį ženklą reiškiantį... Palaukit palaukit... tai ką tas  „brandas“ iš tiesų reiškia?

Ar neteko pastebėti, kad mūsų vartojami politiniai terminai bei sąvokos turi tendenciją „prisitaikyti“ prie mūsų išsilavinimo ir įsitikinimų? Pasižvalgius po viešąsias interneto erdves, galima atrasti, kad tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai ne kartą buvo išvadinti komunistais ar Rusijos šnipais. Liberalai buvo pakrikštyti „bolševikais“. Laisvos Rinkos Institutas ir K. Markas pasidalijo bendru „fundamentalistų“ vardu. Šiuo atveju, gal ir teisingai.

Kadangi gyvename postsovietinėje erdvėje, nenuostabu, kad kairiosios pakraipos ideologijos susilaukia daugiausia kritikos. Mūsų tėvų, senelių, o dažnai ir mūsų pačių atmintyje rusena epizodai iš gyvenimo totalitariniame rėžime, kurie kartais virsta mitais, paaiškinančiais viso pasaulio blogybes.  O jeigu dar palyginame savo varganą gyvenimą su muilo operos prabanga ir aistromis... Ak, kaip tada norisi visus sušaudyti! Ar bent jau išrėžti į akis, ką apie juos (komuniagas?) galvojame.

Šiuo atsakingu momentu, visada atsiranda kažkas, kas mums primena, kad tai ne mes, o mūsų (post) sovietinis mentalitetas kalba. Va, jeigu persiauklėtume ir priimtume naują vertybių sistemą, tuoj visas problemas gražiai ir pozityviai išspręstume.

Skamba gundančiai. Ir man kyla mintis pasileisti į sovietinės sistemos nesugadinto mentaliteto paieškas. Kokia gi ta pirmapradė, autentiška, komunizmo nuodėmės nepaliesta galvosena?

Ir kur kitur galėčiau rasti tai ko ieškau, jeigu ne laisvės ir demokratijos bastione - Amerikoje? Europa, kaip žinoma, jau senokai yra užkrėsta socializmo (beveik komunizmo!) bacila.
Aišku, socialistas B. Obama, kiek pagadino ir Amerikos reikalus, bet tai nereiškia, kad ten neliko tikrųjų laisvės mylėtojų ir kapitalizmo propaguotojų. Sprendžiant pagal apklausas net 40 procentų JAV gyventojų save laiko konservatyviais respublikonais ir tik 20 procentų -  liberaliais demokratais. Visi kiti procentai ten svyruoja iš dešinės į kairę ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kiek „prisidirbo“ buvusi valdžia.

Atmetus kelis pakvietimus nuo demokratų ir žaliuojančių progresyviųjų, pagaliau atrandu tai ko man reikia - tikrus amerikiečius konservatorius, patriotus, šeimos vertybių saugotojus ir didelius komunizmo bei socializmo nekentėjus. Ir ne kokius nors nupušusius pensininkus, o jaunuolius pačiame jėgų žydejime. Juos ir pasirenku savo vedliais po autentiško nesovietinio/nekomunistinio mentaliteto vingius.

Kad nepraleisti nė vieno išminties krislo, apsiginkluoju amerikoniškuoju technikos stebuklu (pagamintu Kinijoje)  - garso įrašymo prietaisu, kuris laisvės ir demokratijos pamokas turėtų ne tik kad skaitmeniniu būdu įamžinti, bet ir automatiškai paversti spaudintu tekstu kompiuteryje. Paskui beliktų tik pasinaudoti Google stebuklu - automatiniu vertimu - ir „voila! „ (kaip sako mano naujieji gidai ir mokytojai) - nesovietinio mentaliteto pradžiamokslis parengtas studijoms.

Čia pasielgsiu kiek neetiškai ir užbėgsiu į priekį - technikos stebuklui taip ir nepavyko įveikti mano lietuviško akcento ypatumų, todėl pamokėles teko atsispausdinti dviem pirštais. Beveik kaip komunizme.
       
***
Taigi, susipažinkim su mano dvasiniais vadovais, kurie save vadina tipiškais viduriniosios klasės amerikiečiais. Jų vardus aš dėl viso pikto pakeičiau, bet visa kita - tikra teisybė.

  Jis - trisdešimt dvejų metų vyrukas, vardu Gregas, baltaodis, tamsiaplaukis, išsilavinimas - finansų bakalauras. Dabartiniu metu dirba Spa Grožio Salono buhalterijoje už dvylika dolerių per valandą.

  Ji - trisdešimt trejų metų moteris, vardu Megan, baltodė, šviesiaplaukė, licenzijuota masažuotoja dirbanti stuburo specialisto (chiropraktoriaus) biure. Uždarbis - $35 už valandos masažą plius arbatpinigiai.

Gregas ir Megan yra vedę tris metus. Tai yra pirmoji Grego ir antroji Megan santuoka.

  Ji - ketverių metų pitbulė vardu Lilli. Šeimos nuotraukoje ji visada užima centrinę vietą.

Mano klausimai apie darbo užmokestį Gregą ir Megan pastato į kebloką padėtį. Kaip žinome, laisvame ir demokratiškame pasaulyje viešai aptarinėti asmeninius finansus yra absoliučiai nepriimtina. Tiesa, galima subtiliai pademonstruoti (pageidautina „Stiliaus“ žurnale), ką pavyko už juos įsigyti. Tenka atsiprašyti savo dvasinių vadovų ir priminti apie ne tokius senus sovietinius laikus, kada visų pareigybių (net ir viršininkų) atlygimai buvo viešai žinomi. Taip pat tenka prisiekti, kad man šių skaičiukų reikia, tik siekiant įrodyti amerikoniškojo gyvenimo būdo privalumus.

Aišku, kai kas įtars, kad šiuos duomenis bandžiau išpešti savanaudiškais svetimų pinigų skaičiavimo tikslais. Gal ir teisybė. Karts nuo karto išlenda mano postsovietinis mentalitetas.

          Pirmoji nesovietinio mentaliteto pamoka: Svetimų pinigų skaičiavimas

Pastaruoju metu net ir Amerikoje atsirado norinčių suskaičiuoti svetimus pinigus. Pats JAV prezidentas ne kartą pareiškė, kad bankų vadovai gauna per didelius atlyginimus ar premijas.

  2008 metais vidutinis kompanijos vadovo (CEO) atlyginimas tris šimtus kartų viršijo dirbančiojo atlyginimą. Beje, šis indeksas yra gerokai sumažėjęs. Iki bankų krizės, šis skirtumas siekė beveik šešis šimtus kartų.

  Minimalus federalinis atlyginimas JAV šių metų liepos mėnesį buvo padidintas iki $7. 25 per valandą. Tiesa, šis įstatymas nepalietė darbuotojų, kurie gauna arbatpinigius, pavyzdžiui padavėjų.

Grego nuomone minimalaus atlyginimo pakėlimas neigiamai paveiks ekonomiką. Taip pat neigiamai jis įvertino JAV prezidento norą apriboti bankų vadovų atlygimus. Bet koks atlyginimų reguliavimas, jo nuomone, negatyviai paveiks rinką. Jeigu žmogus sutinka dirbti už mažiau, vadinasi, jis tik tiek ir tevertas. Valstybė neturi kištis į šį procesą.

Didelių kompanijų ar bankų vadovai tardamiesi dėl savo kompensacijos dažnai į pagalbą pasikviečia teisininkus, todėl net ir sumažėjus kompanijų pelnams, jų vadovų atlyginimai yra neliečiami. Grego nuomone, jeigu vadovas sugebėjo išsiderėti milijoninį atlyginimą, reiškia jis to vertas.

Bet... Grego nuomone, automobilių pramonės profsąjungos, išsireikalavusios santykinai didelių atlyginimų darbininkams, sužlugdė JAV automobilių pramonę.

*Išvada po pirmosios pamokos:
Tikras nekomunistas visada žino - kas galima Jupiterui, to negalima jaučiui.


          Antroji pamoka: Mokesčiai

Mokesčių niekas nenori mokėti. Nenorėjo jų mokėti ir sovietiniais laikais. JAV šiuo klausimu irgi verda didelės aistros. B. Obamos mokesčių politika, žadanti didesniu mastu apmokestinti visus, kurių pajamos viršija du šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus, mano mokytojų nuomone, yra nusikaltimas. Tokia mokesčių sistema nubaudžia geriausius ir produktyviausius (postsovietinis vertimas: „turtingiausius“) žmonės. Ir atvirkščiai, tinginiai (postsovietinis vertimas: „mažai uždirbantys“) net gauna vadinamajį mokesčių kreditą, todėl kai kuriems iš valstybės pavyksta susigrąžinti net daugiau nei jie įmokėjo. Tai yra didžiausia neteisybė!

Į mano beveik sovietinę pastabą, kad B. Obamos mokesčių politika turėtų tik padidinti mano mokytojų realias pajamas, Gregas ir Megan vieningai atšovė: „Netikim! „

Jie abu gana aktyviai remia „Teisingų mokesčių“ (Fair Tax) judėjimą. „Teisingų mokesčių“ koncepcija, iš esmės, yra labai paprasta - visi moka vienodai, neprikausomai nuo pajamų. Sakykim, įvedamas mokestis - penki šimtai dolerių per mėnesį. Jį sumoka absoliučiai visi, nepriklausomai ar uždirba tik tuos penkis šimtus ar visą milijoną.

Suprantama, aš iš karto pasipiktinau tokia neteisybe. Į ką mano mokytojai atsakė, kad, žinoma, šis mokestis bus kur kas subtilesnis ir atsižvelgs į mažiau uždirbančius. Mokesčiai bus renkami per vartojimo kainas. Visi fiziniai asmenys turės sumokėti 23-30 procentų mokesčių, pirkdami maistą, rūbus, automobilį ar mokėdami už buto nuomą. Nedidelė pinigų dalis (vadinamasis „prebate“), tiesa, bus sugrąžinama kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo tą mėnesį išleistos sumos. Ir vėl visiems vienodai - nesvarbu kiek uždirbi. Verslas, beje, jokių mokesčių nemokės.

Pagal Gregą, turtingieji galų gale vis tiek sumokės daugiau mokesčių, nes jie pirks brangesnes prekes. Užtat mokesčiai nuo investicijų nebus mokami. Visi bus suinteruosi investuoti, ir to pasėkoje JAV prasidės tikras ekonomikos bumas.

*Išvada po antrosios pamokos:
Žodis „teisingas“ daro įspūdį net nesovietinio mentaliteto savininkams.


        Trečioji pamoka: Sveikatos apsauga

„JAV turi geriausią pasaulyje sveikatos apsaugos sistemą“ - pareiškė Gregas. Megan jam pritarė. 
Hmm... suabejoju. Keturiasdešimt šeši milijonai JAV gyventojų (arba 18 procentų) neturi jokio sveikatos draudimo. Pasaulio Sveikatos Organizacijos reitinge JAV užima trisdešimt šeštą vietą. Centrinės Žvalgybos Valdybos interneto puslapis skelbia, kad JAV nusirito į penkiasdešimtą vietą pasaulyje pagal būsimo gyvenimo trukmę. 

Gregas man, neišmanėlei, paaiškina, kad turtingi žmonės iš viso pasaulio traukia į JAV, kad pasinaudoti aukščiausio lygio medicinos paslaugomis. Jeigu vyriausybė prastums įstatymą, kuris leis valstybei kištis į sveikatos apsaugą, medicinos lygis iškart suprastės, o geri gydytojai išvažiuos gydyti į kitas šalis, pavyzdžiui... Airiją. 

Į mano klausimą, o ką daryti su tais, kurie neturi sveikatos draudimo, Gregas atsako, kad tie neapdrausti keturiasdešimt šeši milijonai yra arba nelegalūs emigrantai, arba jaunikliai, kuriems sveikatos draudimo nereikia. Be to greitosios pagalbos ligoninėse pagal įstatymą visiems suteikiama minimali būtina pagalba, net jeigu negali už tai sumokėti. Ar gali būti geriau?

Sveikatos draudimas JAV dažniausiai suteikiamas per darbovietę (mano postsovietinis mentalitetas tuoj prisimena laikus, kada panašiai buvo įgyjamas butas, automobilis ar majonezo stiklainis), vadovai ir darbininkai gali turėti skirtingo lygio sveikatos draudimus.

Beje, Megan ir Grego darbovietės jiems sveikatos draudimo nesuteikia, todėl jie perka draudimą individualiai iš draudimo kompanijos. Kadangi abu yra sveiki ir jauni, rizika susirgti yra nedidelė. Jie moka apie tris šimtus dolerių per mėnesį. Šis mokestis būtų kur kas didesnis, jeigu mano mokytojai būtų vyresni ar turėtų chronišką susirgimą.  Beje, kad draudimas įsigaliotų Gregas ir Megan turi pirma išleisti tris tūkstančius dolerių iš savo kišenės.

*Išvada po trečiosios pamokos:
Nekomunistas žino, kad sveikatos apsauga - ne teisė. Tai brangiai kainuojanti privilegija.


        Ketvirtoji pamoka: Parama šeimai

Į mano klausimą, kokią JAV valstybės paramą gauna šeimos, gimus vaikui, Gregas ir Megan išplėtė akis: „Kokią dar paramą? „ Ir iš karto įgėlė, kad tai būtų tikro komunizmo pasireiškimas.

Tiesa, JAV mokesčių sistema yra palanki turintiems vaikų - už kiekvieną nepilnametį vaiką tėvams suteikiamas mokesčių kreditas. Vis dėlto mano konservatyvizmo mokytojų požiūriu, tai neteisinga. Belieka tik tikėtis, kad „teisingų mokesčių“ sistema tai pakeis.

Jie patys turės vaikų tik tuo atveju, jeigu Gregas gaus savo svajonių darbą kaip investicijų rizikos analitikas ir uždirbs ne mažiau nei šimtą tūkstančių dolerių per metus. O kol kas jie save vadina „išdidžiais Lilly tėvais“.

*Išvada po ketvirtosios pamokos:
Jeigu nekomunistų šeimos biudžetas nesusibalansuoja, prabangos prekė yra keičiama į pigesnę alternatyvą.

        Penktoji pamoka: Išsilavinimas.

Gregui ir Megan amerikietiško išsilavinimo sistema yra tikras skausmo šaltinis. Jie gali valandomis kalbėti apie tai, koks siaubas yra mokytis valstybinėje vidurinėje mokykloje. Tokios mokyklos tikslas yra standartizuoti ir indoktrinuoti moksleivius, padaryti viską, kad jie nustotų savarankiškai mąstyti. Todėl nereikia stebėtis, kad vis daugiau tėvų JAV stengiasi išvengti valstybinių mokyklų baisumų - jie pasirenka privačias mokyklas arba patys moko vaikus savo namuose. 

Aš suabejoju (ak tas postsovietinis mentalitetas!), kad patys tėvai be profesionalių pedagogų pagalbos sugebėtų tinkamai išmokslinti savo vaikus. Visgi tenka nusileisti - testai rodo, kad namuose besimokantys vaikai žinių lygiu šiek tiek lenkia valstybinių mokyklų moksleivius.  Tiesa, statistika dar rodo ir tai, kad mokyti vaikus namuose pasirenka geriau išsilavinę ir aukštesnes pajamas turintys tėvai, paprastai baltieji.

Kadangi valstybinės mokyklos JAV yra finasuojamos vietinių savivaldybių iš surinktų nekilnojamo turto mokesčių, mokyklų materialinis lygis net tame pačiame mieste gali stipriai skirtis. Todėl jeigu šeima gyvena neturtingame rajone, dažnai ieškoma galimybių leisti vaikus į kitą - turtingesnę mokyklą. Tokie bandymai karts nuo karto pasibaigia vaikų pašalinimu iš pasirinktų mokyklų. Taigi, nors valstybinis nemokamas vidurinis išsilavinimas tur būt yra didžiausia socializmo apraiška JAV, toli gražu ne kiekvienas vaikas turi vienodas galimybes.

Megan ir Grego nuomone amerikiečių išsilavinimą būtų galima žymiai pagerinti, jeigu būtų leidžiama laisvai pasirinkti mokyklą ir kiekvienam vaikui būtų paskiriamas vaučeris (primenantis lietuvišką moksleivio krepšelį). Tokiu būdu geros mokyklos surinktų daugiau moksleivių ir tuo pačiu - ir pinigų. Mokesčių mokėtojų lėšos būtų efektyviau panaudojamos.

Aš iš dalies sutinku su savo mokytojais, tačiau dėl viso pikto paklausiu, į kokią mokyklą jie siųstų savo atžalas, jeigu tokias turėtų. „Į privačią, tik į privačią, „ - pasigirsta atsakymas. Bet pinigai tai yra mokesčių mokėtojų! - mano postsovietinis mentalitetas neduoda ramybės.  Į tai Gregas man ramiai paaiškina, kad tėvai, leidžiantys vaikus į privačias mokyklas jaučiasi nuskriausti, nes jų sumokėti mokesčiai yra panaudojami valstybinių mokyklų išlaikymui. Tai komunizmas!

*Išvada po penktosios pamokos:
Nekomunistai gerai supranta, kad suteikti visiems vaikams vienodas startines galimybes yra gana pavojingas dalykas. Taip galima ir komunistu tapti!

***
Ideologiniai karai ir vietinės reikšmės mūšiai daugiau ar mažiau paliečia mus visus. O kadangi daugelis mūsų išaugome nekenčiamoje (post) sovietinėje erdvėje, kartais kyla didelė pagunda palikti praeitį ir įšokti į naują vežimą. Ir dainas norisi naujas traukti. Tik po kurio laiko gali pasirodyti, kad mes ne visai teisingai supratome dainos žodžius...

Šios kelios pamokos tėra tik mano kuklus bandymas suprasti, kuo skiriasi dvi poliarizuotos ideologijos.  Nemanau, kad mes visada privalome stovėti tik vienoje pusėje, bet suprasti kas slepiasi už „brando“ vis dėlto laikau savo pareiga.